Judėjai islamo pasaulyje – tarp persekiojimo ir nesantaikos, ar tarpkultūriškumo ir sugyvenimo?

Europiečių sąmonėje gajus vaizdinys, jog viduramžiais žydai išgyveno baisius persekiojimus, pašaipas, atstūmimą, bei panieką. Krikščioniškojo viduramžių pasaulio kontekste tokie sunkumai, daugiau ar mažiau, iš tiesų slėgė kasdienį judėjo gyvenimą. Tačiau kalbant apie islamo pasaulį, toks teiginys, kaip bus parodyta šiame straipsnyje, yra toli nuo tiesos.

Islamiškuose kraštuose judėjai su musulmonais dažniausiai sugyveno taikiai ir harmoningai: judėjai sėkmingai vystė bei puoselėjo savo kultūrą, mėgavosi gausiais islamo civilizacijos vaisiais, lengvinusiais judėjų diasporos kūrimą ir įgalinusiais šių bendruomenių klestėjimą. Visai ne atsitiktinai Maimonidas, vienas įtakingiausių viduramžių žydų teologų ir filosofų, savo intelektualinį paveldą kūrė būtent islamiškuosiuose Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų miestuose.

Viduramžių laikų hebrajų literatūros profesoriaus, Raymond Scheindlin, teigimu, apytikriai nuo VII–tojo iki XIII–ojo amžiais islamo pasaulyje gyvenę žydai „buvo panašūs į musulmonus dauguma stiliaus, pomėgių, idėjų ir skonio atžvilgių, o jų lyderiai buvo paveikti tų pačių intelektualinių tendencijų teologijoje, filosofijoje ir literatūroje; be to, visų klasių žydai gavo naudos iš klestinčio islamo pasaulio.“ [1]

Judėjai islamo pasaulyje gyveno ne tik gerai, bet kartais geriau už pačius musulmonus. Pavyzdžiui, IX–ojo amžiaus Bagdado rašytojas, vardu al-Džachiz, yra aprašęs, kaip vietinis musulmonų daktaras, gerai apmokytas ir sumanus žmogus, skundėsi niekaip negalįs rasti darbo, nes buvo diskriminuojamas prieš judėjus ir krikščionis medicinos specialistus. [2]

Precedentas šiai daugialypei visuomenei, kurioje skirtingų tikėjimų išpažinėjai sugyveno taikiai, yra pateikiamas pačiame Korane, kuriame nurodoma, jog „Nėra prievartos religijoje“ [Koranas 2:258]. Tai reiškia, jog musulmonas neturi teisės atversti kito žmogaus į islamą smurtu ir prievarta.

Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos islamizacija buvo ne staigus, bet lėtas, daugiau nei du šimtmečius trukęs procesas, kurio metu didžioji dauguma žmonių taikiai priėmė islamą, o kita dalis pasirinko išlaikyti senuosius savo protėvių tikėjimus – judaizmą, krikščionybę, ar zoroastrizmą. [3]

Siekiant išlaikyti taiką tarp šių religinių grupių, islamo teisė suteikė autonomiją kiekvienai religinei mažumai ir apibrėžė jų santykį su vietine musulmonų valdžia. Pats Pranašas Muhamedas, tebūnie jam taika, pabrėžė, jog nužudyti ne musulmoną, su kuriuo sudaryta taikos sutartis, yra didelė nuodėmė: „Kas nužudys ne musulmoną, su kuriuo sudaryta taikos sutartis, neužuos Rojaus kvapo.“ [4]

Taip pat, jis uždraudė ne musulmonus skriausti: „Jeigu kas nors nuskriaus ne musulmoną, su kuriuo yra sudaryta taikos sutartis, atims jo teises, apsunkins jį daugiau, nei jis gali pakelti, ar paims kažką iš jo be sutikimo, tai aš užtarsiu jį [t.y. šį ne musulmoną] Prikėlimo Dieną.“ [5]

Kai 635–aisiais metais po Kr. Jeruzalės krikščionys pasidavė musulmonams, buvo pasekta Pranašo pavyzdžiu ir su Jeruzalės gyventojais buvo sudaryta taikos sutartis. Šioje sutartyje teigiama: „Vardu Dievo, Maloningojo, Suteikiančio Malonę. Dievo tarnas, Tikinčiųjų Vadas Umar, tai suteikė Jeruzalės gyventojams iš jų apsaugų: jis suteikė jiems apsaugą jų pačių, jų turto, jų bažnyčių ir kryžių, jų ligonių ir sveikų, ir visų bendraišpažinėjų. Jų bažnyčios negali būti perimtos apgyvendinimui ir negali būti sugriautos, nei jos pačios, nei jų kiemai negali būti apgadinti, nei jų kryžiai ar bet koks kitas turtas paimtas. Prie jų negali būti priekabiaujama dėl jų religijos ir nė vienas iš jų negali būti fiziškai užpultas.... Dievo, tebūna Jis išaukštintas, Jo Pasiuntinio, tebūnie jam taika, Kalifo, ir tikinčiųjų pažadas yra duodamas, jog jie laikysis šios sutarties, kol bus mokamas džizija mokestis.“ [6]

Įdomu yra tai, jog dalis šios sutarties pabrėžė, jog žydams nebus leidžiama gyventi Jeruzalėje. Tai buvo įrašyta pačių krikščionių prašymu, mat Kalifui užėmus Jeruzalę, bizantiečiai buvo išvarę visus žydus, ir nenorėta, kad šie sugrįžtų.

Tačiau, neilgai trukus, Kalifas paragino Jeruzalės patriarchą leisti sugrįžti prieš tai bizantiečių išvarytoms žydų šeimoms. Apylinkių žydai norėjo, kad būtų leista sugrįžti dviems šimtams šeimų, tačiau patriarchas reikalavo skaičių sumažinti iki 50. Kalifas Umar sutiko sudaryti kompromisą, ir leido sugrįžti 70–čiai šeimų, kurioms Jeruzalėje galiojo tie patys taikos sutarties punktai kaip ir krikščionims. [7]

Aprašydama šį įvykį, garsi britų orientalistė, Karen Armstrong, teigė, jog „musulmonai sukūrė sistemą, pirmą kartą leidusią žydams, krikščionims ir musulmonams kartu gyventi Jeruzalėje.“ [8]

Plėsdami islamo valdžią, kalifai vengdavo keisti vietines tvarkas, tad ženkli dalis valdžiai tarnaujančių pareigūnų ar mokesčių rinkėjų buvo ne musulmonai. Tokia praktika įgalino krikščionis ir žydus užimti svarbius administracinius postus.

Islamo pasaulyje gyvenusiems žydams įsiliejus į administracinį gyvenimą, neprireikė daug laiko, kad šie prakalbėtų arabiškai. Ši kalba tapo tokia svarbi judėjų kultūros dalimi, kad į Dievą buvo kreipiamasi Alacho vardu, o Tora buvo vadinama Koranu. [9]

Judėjai dažnai užimdavo svarbius administracinius postus, dirbdavo mokesčių rinkėjais ar raštininkais, dažnai turėjo tiesioginės įtakos vietiniams vadovams. Vienas didingiausių tokio profesinio kelio pavyzdžių yra 993–iais metais Kordoboje gimęs Samuelis ibn Nagrela. Galimai pakviestas vieno musulmonų pareigūno, Samuelis ibn Nagrela atsikraustė į Granadą. Sultonas pastebėjo jo literatūrinius sugebėjimus ir paaukštino Samuelį pareigose. Neilgai trukus, Samuelis tapęs Viziriu užėmė antras pagal svarbą pareigas visame Granados Sultonate.

Netgi skeptiški Samuelio valdžiai musulmonai pripažino šio vyro taurumą ir sugebėjimus. Vienas Samuelio konkurentų apibūdino jį šiais žodžiais: „Šis prakeiktas vyras, nors Dievas jam nedavė žinoti tikrosios religijos, nepaisant to, buvo didis žmogus, turintis puikų išsimokslinimą, kenčiantis kvailą elgesį kantriai, šviesios dvasios, išsiskiriančios savo įžvalgumu, malonių ir draugiškų manierų, apjungiantis tvirtą, gabų ir gudrų charakterį. Jis visada buvo išskirtinio mandagumo, mokėjo pasinaudoti visomis aplinkybėmis, maloniais būdais nukreipti neapykantą. Koks nepaprastas žmogus! Jis rašė dvejomis kalbomis [arabų ir hebrajų] ir studijavo dviejų tautų literatūrą, laisvai kalbėjo arabiškai ir žinojo geriausių gramatikų darbus.... Nepaisant jo dvasios gyvybingumo, jis kalbėjo mažai ir mąstė daug.“ [10]

Samuelis, būdamas Viziriu, turėjo įtakos visiems islamo pasaulyje gyvenusiems judėjams. Ibrahim Ibn Daud, XII–ojo amžiaus Andalūzijos žydų filosofas ir istorikas, gyrė Samuelį šiais žodžiais: „Jis sukūrė daug gero Izraelio tautai Andalūzijoje, Magribe, Ifrikijoje, Egipte, Sicilijoje, išties, net iki pat akademijos Babilonijoje ir Šventajame mieste. Jis suteikė materialią paramą iš savo kišenės Toros studentams šiose šalyse. Taip pat, jis nupirko daugybę knygų – Šventųjų raštų bei Mišną ir Talmudą.... Prie šių dovanų buvo pridėtas kasmetinis alyvuogių aliejaus paskyrimas Jeruzalės sinagogoms, kurį jis išsiųsdavo iš savo namų.“ [11]

Nors islamo pasaulis buvo valdomas skirtingų ir dažnai konkuruojančių sultonų, emyrų ir kalifų, kaip matome iš Samuelio istorijos, tai neatskyrė skirtingų žydų bendruomenių ir leido joms bendradarbiauti vienai su kita.

Panašiai, XI–ojo amžiaus Andalūzijoje gyvenęs rabinas ir filosofas, Bahya bin Pakuda, rašė apie judėjų padėtį tarp musulmonų: „Jeigu kuris iš mūsų laikmečio ieškos panašių stebuklų, tegul jis objektyviai išnagrinėja mūsų padėtį tarp netikinčiųjų.... Tegul jis pamato, jog mūsų gyvenimas ir prasimaitinimas yra toks pats kaip ir jų, ar netgi geresnis karo ar civilinio konflikto metu. Tu matai, kaip jų vadai ir prasčiokai dirba daug sunkiau nei mūsų vidurinė ir žemesnioji klasė, pagal mūsų Viešpaties pažadą randamą Raštuose.“ [12]

Iš garsaus XII – ojo amžiaus žydų keliautojo, Bedžiamino Tudeliečio, užrašų, mes žinome, jog Bagdade judėjų padėtis buvo ne prastesnė negu Andalūzijoje: „Bagdade yra apie keturiasdešimt tūkstančių žydų. Valdant Kalifui, jie visi gyvena saugume, klestėjime ir garbėje. Tarp jų yra didžių išminčių, Akademijos vadovų, užsiimančių teisės studijomis...“ [13]

Skaitant šiuos istorinius dokumentus, tampa nenuostabu, jog kai kurie modernūs istorikai judėjų ir musulmonų santykius, ypač Andalūzijoje, pateikė kaip tolerancijos utopiją. Visgi, tai nėra visiškai tiesa. Kartais religinės mažumos iš tiesų kentėjo gyvendamos tarp musulmonų. Tačiau tai buvo veikiau išimtis, o ne taisyklė.

Persekiojimai dažniausiai buvo susiję su politine mažumų veikla, o ne jų išpažįstamu tikėjimu. Pavyzdžiui, vykstant kryžiaus žygiams, kai kurie Sirijos kraštuose gyvenę krikščionys buvo įtariami išdavyste ir bendradarbiavimu su kryžiuočiais. Tai dažnai lėmė smurtą nukreiptą prieš krikščionių mažumas. Barbariška mongolų invazija tik dar labiau destabilizavo islamo kraštus ir neigiamai paveikė mažumų gyvenimą islamo civilizacijos gretose.

Tačiau antroje XV–ojo amžiaus pusėje, kuomet islamo pasaulis vėl atgavo pusiausvyrą, judėjų gyvenimas sugrįžo į senąsias vėžias. Raymond P. Scheindlin žodžiais, „Osmanų iškilimas suteikė galimybę naujam žydų klestėjimui vėl kylančiame islamo pasaulyje.“ [14]

Tai, jog judėjų gyvenimas greitai sugrįžo į senąsias vėžias mes žinome iš 1450–aisiais metais Italijoje gimusio rabino, vardu Obadia Bertinorietis. Savo užrašuose jis dalijosi nuostaba apie tai, kaip žydai gyvena tarp musulmonų: „Arabai nepersekioja žydų šiuose kraštuose. Aš keliavau per šios šalies ilgį ir plotį ir nė vienas jų neužkirto man kelio. Jie yra labai malonūs nepažįstamiesiems, ypač nekalbantiems jų kalba. Jeigu jie mato žydus kartu, tai neerzina jų. Mano nuomone, sumanus žmogus, gerai išmanantis politikos mokslą, galėtų nesunkiai tapti ne tik žydų, bet ir arabų vadu...“ [15]

Kitas Italijos žydas, David dei Rossi (XVI a.) panašiai apibūdino jau Osmanų Imperijos valdomą Egiptą: „Tremtis čia nėra kaip mūsų tėvynėje [t.y. Italijoje]. Turkai gerbia žydus. Čia ir Aleksandrijoje, Egipte, žydai yra aukščiausi pareigūnai ir muitinės bei karaliaus pajamų administratoriai. Visoje imperijoje jie yra saugūs nuo smurto. Tik šiemet, dėl itin didelių išlaidų dėl karo prieš Šachą Tahmsap al-Sufi, žydai turėjo išmokėti paskolas princams avansu.“ [16]

Svarbu paminėti ir tai, kad žydai, gyvenę tarp musulmonų, turėjo savo pačių teismus, kuriuose buvo teisiama pagal Toros įstatymą. Bet, nepaisant to, ženkli dalis jų rinkdavosi savo bylas pateikti musulmonų teismui. Tai, anot žydų profesoriaus Amnon Cohen, liudija, jog žydai musulmonų teismuose „ne tik ieškojo teisybės, bet tai darė tikėdamiesi, jog dažniausiai jiems bus kompensuota už skriaudas.“ Žydai kreipdavosi į musulmonų teismus net ir tada, kai nesutarimai vykdavo su artimais šeimos nariais.

Amnon Cohen teigimu, islamo teisė pilnai apsaugojo žydų turtą, ir jų teisės buvo gerbiamos tiek pat, kiek musulmonų. Kalbant apie paveldėjimo teisę, musulmonų teismuose, žydams paprašius paskirstyti palikimą, jų moterims taip pat būdavo suteikiama atitinkama turto dalis, kaip priklauso pagal islamo teisę, taip palengvinant moters gyvenimą judėjų bendruomenėse.

Cohen pabrėžė, jog musulmonų teisėjai gindavo žydų teises ir tada, kai jas pažeisdavo vietiniai musulmonų valdininkai. Žydams norint nuomotis patalpas, jų prašymus nagrinėdavo taip pat, kaip ir musulmonų. Taip pat, teisininkai gerbdavo judėjų religinius ritualus ir garbinimo vietas bei saugojo jas nuo įsibrovimo net tada, kai kaltininkai buvo kiti musulmonų pareigūnai. Cohen žodžiais, islamiškoje visuomenėje žydai „turėjo religinę ir administracinę autonomiją... ir, kaip konstruktyvus, dinamiškas vietos ekonomikos ir visuomenės elementas, jie galėjo, ir, iš tikrųjų, prisidėjo prie jos veikimo.“ [17]

Taigi, atsakymas į klausimą, ar judėjų gyvenimas islamo pasaulyje buvo tarp persekiojimo ir nesantaikos, ar tarpkultūriškumo ir sugyvenimo, dabar tampa gerokai aiškesnis. Nors skelbti utopiją ir visišką toleranciją būtų neteisinga, tačiau, nagrinėdami istorinius šaltinius, mes galime drąsiai teigti, jog tarp musulmonų gyvenančių žydų teisės ir laisvės buvo gerbiamos. Savitarpio pagarba palaikė taikią judėjų ir musulmonų kasdienybę, o tai sudarė sąlygas judėjų produktyvumui tiek savose diasporos bendruomenėse, tiek ir platesniu mastu – judėjai sėkmingai prisidėjo prie Artimųjų Rytų visuomenių kultūrinio, mokslinio klestėjimo. Žydų gyvenimas islamo pasaulyje reikšmingai skyrėsi nuo jų bendraišpažinėjų gyvenimo viduramžių Europoje.

Svarbiausia, tai parodo, jog šiandienos neramumai Vidurio Rytuose, dažnai brėžiantys ribas tarp skirtingų religinių bendruomenių, nekyla iš esminio islamo nusistatymo prieš kitatikius. Deja, bet šie nesutarimai dažnai lemia islamo pasaulio tarpkultūriškumo ir sugyvenimo istorijos užglaistymą ar net visišką perrašymą, taip siekiant supaprastintai pateikti šiandieninių problemų priežastis.

Šiame kontekste, svarbus judaizmo istoriko, profesoriaus Dean Phillip Bell pastebėjimas: „Viduramžių islamo pasaulyje gyvenę žydai niekada nekentėjo nuo tokių pat neigiamų nuostatų, kaip krikščionių Vakaruose. Nepaisant regioninių skirtumų ir politinio nestabilumo, viduramžių islamo daugiakultūrinėje aplinkoje, kartu su aktyviu dalyvavimu mokslo ir literatūros vystyme, žydams buvo sukurtas islamo aukso amžius, bent jau pagal daugumą istorinių šaltinių. Tik neseniai, dėl naujausių politinių pokyčių, buvo rimtai abejojama anksčiau priimtomis teigiamomis nuostatomis apie žydų gyvenimą viduramžių islamo pasaulyje.“ [18]

Išnašos

[1] Raymond P. Scheindlin, “Merchants and Intellectuals, Rabbis and Poets: Judeo-Arabic Culture in the Golden Age of Islam,” in David Biale, ed., Cultures of the Jews: A New History (New York: Schocken Books, 2002), p. 315.

[2] al-Jaḥiẓ. Kitāb al-Bukhalāʾ. Beirut: Dār wa Maktaba al-Hilāl, 1998, p. 138.

[3] Richard W. Bulliet. Conversion to Islam in the Medieval Period an Essay in Quantitative History. Cambridge: Harvard UP, 1979, p. 23.

[4] al-Bukhārī 2995

[5] Abū Davūd 3052

[6] al-Ṭabarī. The History of al-Ṭabarī, vol 12. New York: SUNNY Press, 1992, p. 191.

[7] Moshe Gil. A History of Palestine, 634-1099. Cambridge: Cambridge UP, 1992, pp. 70-71.

[8] Karen Armstrong, A History of Jerusalem: One City Three Faiths. London, 1997, pp. 233-45

[9] Raymond P. Scheindlin, “Merchants and Intellectuals,” (New York: Schocken Books, 2002), p. 327.

[10] Jeffrey Gorsky. Exiles in Sepharad: The Jewish Millennium in Spain. University of Nebraska Press, Jewish Publication Society, 2015, pp. 55-56.

[11] Constable, Olivia Remie. Medieval Iberia: Readings from Christian, Muslim, and Jewish Sources. Philadelphia: University of Pennsylvania, 1997, pp. 101-2.

[12] The Book of Direction to the Duties of the Heart, translation of Bahya ben Joseph ibn Paqudah’s Arabic work al-Hidaya ila Faraid al-Qulub by Menahem Mansoor. London, Routledge & Kegan Paul, 1973, p. 171.

[13] J.R. Marcus. The Jew in the Medieval World: A Source Book, 315-1791. New York, 1981, p. 185.

[14] Raymond P. Scheindlin, “Merchants and Intellectuals,” (New York: Schocken Books, 2002), p. 325.

[15] Leo W. Schwarz. The Jewish Caravan: Great Stories of Twenty-five Centuries. Philadelphia: The Jewish Publication Society of America, 1946, p. 249.

[16] Norman A. Stillman. The Jews of Arab Lands: A History and Source Book. Philadelphia: Jewish Publication Society of America, 1979, pp. 291-92.

[17] Amnon Cohen. A World Within: Jewish Life as Reflected in Muslim Court Documents from the Sijill of Jerusalem (XVIth Century). Part One. 1994, Philadelphia: Center for Judaic Studies, University of Pennsylvania, pp. 8-23.

[18] Dean Phillip Bell. Jews in the Early Modern World. Lanham: Rowman & Littlefield, 2008, p. 25.