28. Pasakojimas

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

2 Tai aiškaus Rašto eilutės.

3 Mes perduodame tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, dalį Mozės ir Faraono istorijos su tiesa – tikintiems žmonėms.

4 Iš tiesų, Faraonas buvo pasipūtęs žemėje. Jis suskirstė žmones į grupes – vieną jų persekiojo, skersdamas jos sūnus ir palikdamas gyvas moteris. Iš tiesų, jis buvo maištautojas.

5 Tačiau Mūsų valia buvo suteikti malonę tiems, kurie persekiojami žemėje, ir padaryti juos lyderiais, ją paveldinčiais,

6 ir įtvirtinti juos žemėje, ir per juos parodyti Faraonui, Hamãnui ir jų kariams tai, ko jie bijojo.

7 Mes apreiškėme Mozės motinai: „Žindyk jį, o tada, kai bijosi dėl jo saugumo, padėk jį į upę. Nebijok ir neliūdėk – iš tiesų, Mes grąžinsime jį tau ir padarysime jį pasiuntiniu.“

8 ˹Tad˺ Faraono šeima paėmė jį ˹iš upės˺, kad jis vėliau taptų jų priešu ir skausmo šaltiniu. Iš tiesų, Faraonas, Hamãnas ir jų kariai buvo nusidėjėliai.

9 Faraono žmona tarė: „˹Šis kūdikis˺ yra džiaugsmas man ir tau! Nežudyk jo. Galbūt jis mums pasitarnaus, arba galėsime jį įsisūnyti.“ Jie nesuprato to, ˹kas įvyks˺.

10 Mozės motina jautė tokią tuštumą širdyje, kad jei nebūtume sustiprinę jos širdies tikėjimu, ji būtų atskleidusi viską apie jį.

11 Ji tarė Mozės seseriai: „Sek paskui jį.“ Tad ji stebėjo jį iš tolo, jiems to nežinant.

12 Mes nulėmėme, kad jis atsisakytų visų žindyvių, tad jo sesuo pasiūlė: „Ar galiu jums nurodyti šeimą, kuri galėtų jį auginti jums ir gerai juo pasirūpinti?“

13 Taip Mes grąžinome Mozę jo motinai, kad jos širdis būtų rami ir neliūdėtų, ir kad ji žinotų, jog Alacho pažadas – tiesa. Tačiau dauguma jų nežino.

14 Kai Mozė tapo stiprus ir subrendęs, davėme jam išmintį ir žinias. Taip Mes atlyginame darantiems gera.

15 Jis įžengė miestan, nepastebėtas jo žmonių, ir pamatė du kovojančius vyrus: vieną iš savo tautos, o kitą – iš priešų. Jo tautietis paprašė pagalbos prieš priešą. Tad Mozė smogęs kumščiu užmušė jį ir tarė: „Tai buvo šėtono darbas. Iš tiesų, jis yra priešas, aiškiai paklaidinantis“,

16 ir pridūrė: „Viešpatie, aš nusidėjau. Atleisk man.“ Tad Jis atleido jam. Iš tiesų, Jis yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!

17 Mozė tarė: „Mano Viešpatie! Vardan visų palaiminimų, kuriuos suteikei man, aš niekada nepalaikysiu nusikaltėlių.“

18 Tad Mozė tapo atsargus ir besisaugantis mieste, kai staiga tas vyras, kuriam jis padėjo praėjusią dieną, vėl pasišaukė jį pagalbon. Mozė tarė: „Iš tiesų, tu esi aiškus rūpesčių kėlėjas.“

19 Kai Mozė buvo pasiruošęs smogti jų priešui, jis tarė: „Moze! Ar ketini mane nužudyti, kaip vakar nužudei tą žmogų? Tu nori būti tironas šioje žemėje, o ne taikdarys!“

20 Tada atbėgo vyras iš tolimiausios miesto dalies, tardamas: „Moze! Didžiūnai ruošiasi tave nužudyti, todėl palik ˹šį miestą˺. Iš tiesų, tai mano nuoširdus patarimas.“

21 Tad Mozė išvyko iš miesto, kupinas baimės ir atsargus, melsdamas: „Mano Viešpatie! Išgelbėk mane nuo piktadarių.“

22 Keliaudamas link Midjano Mozė tarė: „Viliuosi, kad Mano Viešpats nukreips mane tiesiu taku.“

23 Pasiekęs Midjano vandenis, jis rado grupę vyrų, girdančių ˹savo kaimenes˺, ir šalia jų dvi moteris, laikančias ˹savo kaimenę˺ atokiau. Jis paklausė: „Kas jums yra?“ Jos atsakė: „Mes negalime girdyti ˹savo kaimenės˺, kol kiti piemenys nebaigs. Mūsų tėvas yra labai senas žmogus.“

24 Tad Mozė pagirdė ˹jų kaimenę˺, o po to atsitraukė šešėlin, melsdamas: „Mano Viešpatie! Iš tiesų, man reikia aprūpinimo, kurį man siunti.“[1]

[1] Palikęs Egiptą, Mozė, tebūnie jam taika, neturėjo nieko: nei vandens, nei maisto ar batų. Po šios maldos, tą pačią dieną jis gavo viską, ko jam reikėjo.

25 Tada viena iš moterų prisiartino prie jo, droviai eidama, ir tarė: „Mano tėvas tave kviečia. Jis nori atlyginti tau už pagirdymą ˹mūsų kaimenės˺.“ Kai Mozė atėjo pas jį ir nupasakojo savo istoriją, tėvas tarė: „Nebijok! Dabar esi saugus nuo piktadarių.“

26 Viena iš moterų pasakė: „Mano tėveli! Pasamdyk jį. Iš tiesų, stiprus ir patikimas vyras yra geriausias samdinys.“

27 Tėvas pasiūlė: „Aš noriu tave sutuokti su viena iš šių mano dukterų, su sąlyga, kad tarnausi man aštuonerius metus. Jei išbaigsi dešimt metų, tai bus ˹paslauga˺ iš tavęs. Aš nenoriu tavęs apsunkinti. Alachui leidus, rasi mane kaip sąžiningą žmogų.“

28 Mozė tarė: „Tai ˹sutarta˺ tarp mūsų. Kurį iš šių laikotarpių atitarnaučiau – nebus prieš mane įvykdyta neteisybė. Alachas yra Liudininkas mūsų žodžių.“

29 Kai Mozė išpildė šį laikotarpį, keliaudamas su šeima jis pamatė ugnį Tūro kalno šlaite ir tarė jiems: „Laukite čia! Aš pamačiau ugnį. Galbūt atnešiu jums iš ten žinių ˹apie kelio kryptį˺ ar deglą, kuriuo susišildysite.“[1]

[1] Keliaudami iš Midjano į Egiptą, naktį Mozė ir jo šeima pasiklydo.

1 Ṭā-Syn-Mym.[1]

[1] Žr.: 2:1 išnašą.

33 Mozė tarė: „Mano Viešpatie! Aš nužudžiau vieną iš jų ir bijau, kad jie mane nužudys.

34 Mano brolis Aaronas yra iškalbingesnis už mane, tad siųsk jį su manimi kaip mano padėjėją, kad jis patvirtintų mano žodžius. Iš tiesų, aš bijau, kad jie mane atmes.“

35 Alachas tarė: „Mes padėsime tau tavuoju broliu ir suteiksime jums abiem galią, kad jie negalėtų jums pakenkti. Su Mūsų ženklais tu ir tavo sekėjai tapsite nugalėtojais.“

36 Tačiau kai Mozė atėjo pas juos su Mūsų aiškiais ženklais, jie tarė: „Tai tik pramanyti burtai! Mes niekada to negirdėjome iš savo senųjų protėvių.“

37 Mozė atsakė: „Mano Viešpats žino geriau, kas atėjo su vedimu iš Jo ir kam priklauso sėkminga pabaiga. Iš tiesų, piktadariai nebus sėkmingi.“

38 Faraonas tarė: „Didžiūnai! Aš negirdėjau apie jokį kitą jūsų dievą, išskyrus save. Išdek man molio plytas, Hamãnai, ir pastatyk man aukštą bokštą, kad pamatyčiau Mozės Dievą. Iš tiesų, aš manau, kad jis meluoja.“

39 Faraonas ir jo kariai buvo pasipūtę žemėje neturėdami tam teisės, manydami, kad nebus pas Mus sugrąžinti.

40 Tad pagriebėme jį ir jo kariauną, įmesdami juos jūron. Žiūrėk, kokia buvo pabaiga piktadarių!

41 Mes padarėme juos vedliais, kviečiančiais tik į Ugnį, o Prikėlimo Dieną jiems niekas nepadės.

42 Mes leidome prakeiksmui juos persekioti šiame gyvenime, o Prikėlimo Dieną jie bus paniekinti.

43 Sunaikinę ankstesnes tautas Mes davėme Mozei Raštą, apšviečiantį žmones, kaip vadovą ir malonę, kad jie būtų supratingi.

44 Tu nebuvai vakarinėje kalno pusėje, ˹Pranaše Muhamedai˺, kai davėme Savo įsakymą Mozei, ir neliudijai to.

45 Mes sukūrėme ˹kelias˺ kartas žmonių ˹po Mozės˺, gyvenusių ilgai, ˹tad jie apleido Mūsų nurodymus˺. Ir negyvenai tarp midjaniečių, skaitydamas jiems Mūsų apreiškimus, bet tai Mes siuntėme tau ˹šį apreiškimą˺.

46 Taip pat nebuvai pašonėje Tūro kalno, kai pašaukėme Mozę, bet ˹buvai siųstas˺ kaip malonė iš tavo Viešpaties, kad perspėtum žmones, kuriems prieš tai nebuvo siųstas įspėjimas, kad jie taptų supratingi

47 ir kad nesakytų, juos užklupus nelaimei dėl jų pačių darbų: „Mūsų Viešpatie! Jei būtum siuntęs pasiuntinį, būtume pasekę Tavo žinia ir priėmę tikėjimą.“

48 Tačiau Mūsų tiesai atėjus pas juos, jie sako: „Kodėl jam nebuvo suteikti tokie ženklai kaip ir Mozei?“ Ar jie neneigė to, kas buvo suteikta Mozei? Jie sako: „Abu ˹Raštai˺ yra burtininkų darbas, padedančių vieni kitiems“, pridėdami: „Mes atmetame juos abu.“[1]

[1] Mekos stabmeldžiai reikalaudavo Pranašo Muhamedo, tebūnie jam taika, parodyti stebuklus, kurie buvo duoti pranašui Mozei. Tačiau paklausę vietos judėjų apie Torą ir sužinoję, kad joje Dievo pranašų aprašymas atitinka Pranašą Muhamedą, stabmeldžiai atmetė ir Torą, ir Koraną, teigdami, kad jie abu yra pramanyti burtais užsiimančių žmonių.

30 Bet pasiekęs ją jis buvo pašauktas iš dešinės slėnio pusės, iš krūmo šventoje žemėje: „Moze! Tai Aš, Alachas – Viešpats Pasaulių.

31 Mesk savo lazdą!“ Kai pamatė ją judant lyg gyvatė, Mozė bėgo nusigręžęs, nežiūrėdamas atgal. ˹Alachas nuramino jį˺: „Moze! Priartėk ir nebijok! Iš tiesų, tu esi saugus.

32 Įkišk ranką į užantį ir ji taps balta, be ligos, ir priglausk savo ranką prie šono, nuramindamas savo baimę.[1] Tai bus du ženklai iš tavo Viešpaties Faraonui ir jo didžiūnams. Iš tiesų, jie yra maištautojai.“

[1] Kai Mozė priglaudė balta tapusią ranką prie savęs, ji vėl tapo normalios spalvos.

49 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Tada pateikite raštą iš Alacho, kuris bus geresnis vadovas nei šiedu, kad sekčiau juo, jeigu esate teisūs.“

50 Jei neatsakys tau, tada žinok, kad jie seka tik savo troškimais. Kas yra labiau nuklydęs už sekantį savo troškimais be Alacho vedimo? Iš tiesų, Alachas neveda piktadarių ˹tiesiu keliu˺.

51 Išties Mes perdavėme jiems Savo žodį, kad jie būtų supratingi.

52 Anksčiau gavę Raštą patikėjo juo.

53 Kai jis skaitomas, jie sako: „Mes tikime tuo. Tai – tiesa iš mūsų Viešpaties. Jau prieš tai buvome paklūstantys ˹Jam˺.“

54 Šie ˹tikintieji˺ bus du kartus apdovanoti už savo kantrybę, atsakymą į bloga geru ir dalinimąsi tuo, ką jiems suteikėme.

55 Jiems išgirdus tuščias kalbas, jie nusigręžia nuo jų, tardami: „Mes atsakysime už savo darbus, o jūs – už savuosius. Taika jums! Mes neturime nieko bendro su neišmanėliais.“

56 ˹Pranaše Muhamedai˺, iš tiesų, tu negali vesti į tiesą visų, kuriuos myli – tai Alachas veda, ką panori. Jis geriau žino sekančius Jo vedimu.

57 Jie sako ˹Pranašui˺: „Jei sektume vedimu su tavimi, būtume nušluoti nuo savo žemės.“ Ar Mes nesuteikėme jiems saugaus prieglobsčio ˹Mekoje˺, į kurį siunčiami vaisiai įvairiausi, kaip aprūpinimas iš Mūsų? Tačiau dauguma jų nežino.

58 Kiek tautų Mes sunaikinome, išlepintų savo ˹patogaus˺ gyvenimo! Šios yra jų gyvenvietės, kuriose niekas negyvena, nebent trumpam.[1] Mes esame jų Paveldėtojai.

[1] Ši eilutė kalba apie Arabijos pusiasalyje išlikusias sunaikintų tautų gyvenviečių liekanas. Jose arabų pirkliai apsistodavo keliaudami.

59 Tavo Viešpats niekada nesunaikintų tautos, prieš tai nepasiuntęs jai pasiuntinio, skaitančio Mūsų apreiškimus. Mes nesunaikintume tautos, jeigu ji nebūtų piktadarė.

60 Kas jums buvo duota šiame gyvenime tėra trumpalaikė pramoga ir jo išgražinimas. Geriau ir ilgiau yra tai, kas pas Alachą. Ar nesusimąstysite?

61 Ar tas, kuriam davėme gerą pažadą, kurį jis sutiks, yra kaip tas, kuriam leidome mėgautis šio pasaulio malonumais ir kuris Prikėlimo Dieną bus pristatytas ˹jį nubausti?

62 Diena ateis, kai Alachas juos pašauks, tardamas: „Kur yra tie, kuriuos pramanėte greta Manęs?“

63 Tada tars tie, prieš kuriuos buvo priimtas sprendimas: „Mūsų Viešpatie! Šie yra tie, kuriuos paklaidinome. Mes paklaidinome juos, nes patys buvome paklaidinti. Mes atsiribojome nuo jų priešais Tave. Jie garbino ne mus.“

64 Tada bus pasakyta: „Dabar šaukite savo stabus.“ Jie šauksis jų, bet negaus jokio atsakymo. Jie matys bausmę ir norės, kad būtų sekę vedimu.

65 Tądien Jis pašauks juos, tardamas: „Kokį atsaką davėte Mano pasiuntiniams?“

66 Visi pasiteisinimai jiems tądien bus nematomi ir jie negalės tarpusavyje tartis.

67 Tačiau tie, kurie atgailauja, priima tikėjimą ir daro gera – jie gali viltis, kad bus tarp sėkmingųjų.

68 Tavo Viešpats sukuria ir išsirenka, ką panori – jie neturi pasirinkimo. Išaukštintas Alachas virš to, ką Jam priskiria!

69 Tavo Viešpats žino, ką jų širdys slepia ir ką atskleidžia.

70 Jis yra Alachas – niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Jį. Šlovė ir dėkingumas Jam, šiame pasaulyje ir Ateinančiame. Visa valdžia yra Jo. Pas Jį jūs sugrįšite.

71 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Pagalvokite, jeigu Alachas padarytų jums naktį nesibaigiančia iki Prikėlimo dienos, koks kitas dievas, be Jo, galėtų jums atnešti šviesą? Ar nesiklausote?“

72 Sakyk: „Pagalvokite, jeigu Alachas padarytų jums dieną nesibaigiančia iki Prikėlimo dienos, kuris kitas dievas, be Jo, galėtų suteikti naktį jūsų poilsiui? Ar nematote?

73 Iš Savo malonės Jis sukūrė jums naktį ir dieną, kad ilsėtumėtės ˹nakties metu˺ ir ˹dieną˺ ieškotumėte Jo malonių. Galbūt būsite dėkingi.“

74 Ateis Diena, kai Jis pašauks juos, tardamas: „Kur tie stabai, kuriuos pramanydavote?“

75 Mes pakviesime liudininką iš kiekvienos tautos ir sakysime: „Pateikite savo įrodymus“, ir tada jie supras, kad tiesa priklauso tik Alachui, o pramanytieji ˹dievai˺ juos apleis.

76 Korachas buvo iš Mozės tautos, tačiau engė juos.[1] Mes suteikėme jam tokį turtą, kad net jo raktus buvo sunku nešti grupei stiprių vyrų. Jo tauta jam tarė: „Nepiktdžiugiauk. Iš tiesų, Alachas nemėgsta piktdžiugiautojų.

[1] T. y. jų nuodėmių akivaizdžiai užteks bausmei pateisinti, todėl nebus reikalo apie jas klausinėti Teismo Dieną.

79 Jis išėjo priešais savo tautą, visoje savo didybėje. Tarė tie, kuriems rūpėjo šio pasaulio gyvenimas: „Kad ir mums būtų duota tai, kas Korachui buvo suteikta. Iš tiesų, jis yra žmogus sėkmingas.“

80 Tačiau turintys žinių tarė: „Vargas jums! Atlygis Alacho yra geresnis priėmusiems tikėjimą ir darantiems gera, bet tai pasieks tik kantrieji.“

81 Tad Mes leidome žemei jį ir jo namus praryti. Jis neturėjo nieko, kas padėtų jam prieš Alachą, ir negalėjo padėti sau pačiam.

82 Kitą dieną, troškę būti jo vietoje, tarė: „Vargas ˹tau, Korachai˺! Iš tiesų, Alachas duoda gausiai ar saikingai kam panori iš Savo tarnų. Jei ne Alacho malonė mums, Jis būtų leidęs žemei praryti ir mus.“ Vargas iš tiesų! Atmetusieji tikėjimą nebus sėkmingi.

83 Mes suteikiame namus Ateinančiame gyvenime nesiekiantiems žemėje nei išsiaukštinimo, nei nedorybių. Sėkminga pabaiga skirta dievobaimingiems.

84 Atėjusiajam su gerais darbais bus skirtas atlygis dar geresnis, bet atėjusysis su blogais darbais bus baudžiamas tik už tai, ką darė.

85 Iš tiesų, Paskyręs Koraną tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, sugrąžins tave namo ˹į Meką˺. Sakyk: „Mano Viešpats žino geriau, kas atėjo su vedimu ir kas yra aiškiai nuklydęs.“

86 Tu nesitikėjai, kad bus apreikštas tau Raštas, bet jis atėjo tik kaip malonė iš tavo Viešpaties. Tad nebūk padėjėjas netikintiesiems.

87 Neleisk jiems atstumti tavęs nuo Alacho apreiškimų po to, kai jie buvo tau apreikšti. Kviesk žmones pas savo Viešpatį ir nebūk stabmeldys.

88 Nesišauk jokio kito dievo vietoj Alacho. Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Jį. Viskas išnyks, išskyrus Jį.[1] Jam priklauso Sprendimas ir pas Jį jūs sugrįšite.

[1] Verčiant pažodžiui: „išskyrus Jo Veidą.“

77 Siek Ateinančio gyvenimo tuo, ką Alachas tau suteikė, nepamiršdamas savo dalies šiame. Daryk gera ˹kitiems˺, kaip Alachas padarė gera tau. Neskleisk nedorybių žemėje. Iš tiesų, Alachas nemėgsta nedorėlių.“

78 Tačiau jis atsakė: „Šis turtas man buvo suteiktas dėl žinių, kurias turiu.“ Ar jis nežinojo, kad Alachas sunaikino keletą tautų ankščiau jo, kurios buvo stipresnės už jį ir turtingesnės? Nusikaltėliai apie savo nuodėmes nebus klausiami.[1]

[1] Anot Korano aiškintojų, Korachas buvo Mozės, tebūnie jam taika, pusbrolis, kuris dėl savo artimumo Faraonui tapo turtingas. Mozė ragino jį skirti išmaldą nepasiturintiems izraelitams, bet Korachas vis atsisakydavo. Galiausiai, jis surengė sąmokslą su prostitute siekdamas sudergti Mozės reputaciją, tačiau šis sąmokslas nebuvo sėkmingas.