25. Atskyrimas

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

1 Palaimintas Tas, Kuris apreiškė Atskyrimą Savo tarnui, kad perspėjimas būtų duotas pasauliams.

2 Jam priklauso dangų ir žemės karalystė. Jis neturėjo palikuonių ir neturi partnerio valdžioje. Jis sukūrė viską ir apibrėžė viską ˹aiškiu˺ apibrėžimu.

3 Tačiau jie pasirinko vietoj Jo dievus, kurie nekuria nieko, bet patys yra sukurti. Jie negali sau nei pakenkti, nei padėti, ir nevaldo mirties, gyvenimo ir prikėlimo.

4 Netikintieji tarė: „Šis ˹Koranas˺ yra tik melagystė, kurią jis pramanė su pagalba kitų žmonių.“ Išties jie atliko piktadarystę ir tarė netiesą!

5 Jie sako: „Tai tėra pasakos senovės, jo užrašytos, kurias jam diktuoja ryte ir vakare.“

6 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Tai buvo apreikšta Žinančio paslaptis dangų ir žemės. Iš tiesų, Jis yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!“

7 Jie sako: „Kas tai per Pasiuntinys, kuris valgo maistą ir vaikšto turgavietėse? Jeigu tik angelas būtų atsiųstas kartu su juo, duodantis įspėjimą,

8 arba lobis suteiktas jam, arba sodas, iš kurio jis maitintųsi!“ Piktadariai sako ˹tikintiesiems˺: „Jūs sekate užkerėtu vyru.“

9 Žiūrėk, ˹Pranaše Muhamedai˺, ką jie skelbia apie tave![1] Taip jie nuklydo ir negali rasti tiesaus tako.

[1] Mekos stabmeldžiai vadindavo Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika, įvairiais, dažnai žeminančiais terminais: burtininku, poetu, melų pramanytoju, bepročiu ir, kaip minima šioje eilutėje, užkerėtu.

10 Palaimintas yra Tas, Kuris gali, jeigu to panorėtų, duoti tau geriau už visa tai – Rojaus sodus, kuriuose teka upės, ir rūmus.

11 Taip! Jie neigia Valandą. Mes paruošėme Pragaro Liepsną Valandą neigiantiesiems.

12 Kai ji matys juos iš tolumos, jie girdės jos įniršį ir riaumojimą.

13 Kai bus įmesti į ankštą vietą ˹Pragare˺, surakinti, jie maldaus sunaikinimo.

14 ˹Jiems bus tarta˺: „Nemaldaukite vieno sunaikinimo, bet maldaukite jų daug!“

15 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Ar tai geriau, ar amžinas Rojus, prižadėtas dievobaimingiesiems? Tai bus atlygis skirtas jiems ir jų kelionės tikslas.

16 Jie turės ten ką nori, amžinai. Tai pažadas tavo Viešpaties, kuriam Jis įpareigotas.“

17 Dieną, kai Jis surinks juos ir tai, ką jie garbino vietoj Alacho, ir paklaus: „Ar tai jūs paklaidinote šiuos Mano tarnus, ar jie ˹patys˺ nuklydo nuo tako?“,

18 jie atsakys: „Išaukštintas Tu esi! Nederėjo mums imti sau kitų globėjų vietoj Tavęs. Bet tu suteikei patogumą jiems ir jų protėviams, tad jie užmiršo ˹Tavo˺ atminimą ir tapo pasmerkti.“

19 ˹Bus tarta˺: „Išties jūsų dievai paneigė jūsų pretenzijas. Tad negalite jūs nei apsisaugoti ˹nuo bausmės˺, nei gauti pagalbos. Piktadariams iš jūsų tarpo Mes duosime ragauti didelę bausmę.“

20 Mes nesiuntėme jokio pasiuntinio anksčiau tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, kuris nevalgė ir nevaikščiojo turgavietėse. Mes padarėme kai kuriuos jūsų išbandymu kitiems. Ar nebūsite kantrūs? Jūsų Viešpats yra Matantis Viską.

21 Nesitikintys susitikimo su Mumis sako: „Jeigu tik angelai būtų siųsti mums, arba jei galėtume matyti savo Viešpatį!“ Išties jie pasipūtė besididžiuodami savimi ir tapo įžūlūs.

22 Nebus gerų žinių nusikaltėliams Dieną, kai jie matys angelus. ˹Angelai˺ jiems tars: „Užkirstos ir neprieinamos ˹jums geros žinios˺!“

23 Tada Mes atsigręšime į jų ˹gerus˺ darbus ir paversime juos išbarstytomis dulkėmis.[1]

[1] Netikinčiųjų geri darbai bus paversti dulkėmis, nes buvo atlikti ne iš dėkingumo Dievui, bet dėl noro pasipuikuoti savo geradarystėmis.

24 Rojaus gyventojai tądien bus geriausioje buveinėje ir geriausioje poilsio vietoje.

25 Dieną, kai dangus su debesimis atsivers ir angelai bus atsiųsti paeiliui –

26 tądien tikroji valdžia priklausys Maloningajam. Tai bus sunki Diena atmetusiems tikėjimą,

27 Diena, kai piktadarys kandžios sau rankas, tardamas: „Jei tik būčiau ėjęs tuo taku kartu su Pasiuntiniu.

28 Vargas man! Jei tik nebūčiau pasirinkęs ano sau artimu draugu.

29 Išties jis paklaidino mane nuo Priminimo, pasiekusio mane.“ Šėtonas visada buvo išdavikas žmonijai.

30 Pasiuntinys tarė: „Mano Viešpatie! Iš tiesų, mano tauta pasirinko apleisti šį Koraną.“

31 Taip Mes padarėme kiekvienam pranašui priešą iš nusikaltėlių, tačiau užtenka tavo Viešpaties, kaip Vedlio ir Padėjėjo!

32 Atmetusieji tikėjimą sako: „Kodėl Koranas nėra jam apreikštas visas kartu?“ Mes apreiškėme jį ˹dalimis˺, kad juo sustiprintume jūsų širdis. Mes skaitėme jį nustatytu tempu.

33 Kiekvieną kartą jiems atėjus pas tave ginčui, Mes ateiname pas tave su tiesa ir geresniu paaiškinimu.

34 Nutempti į Pragarą veidais žemyn – jie yra prasčiausioje vietoje ir labiausiai nuo tako nuklydę.

35 Išties Mes davėme Mozei Raštą ir paskyrėme jam brolį Aaroną padėjėju.

36 Mes tarėme: „Eikite pas tautą, neigiančią Mūsų ženklus.“ Tada Mes sunaikinome juos visiškai.

37 Kai Nojaus tauta atmetė pasiuntinius,[1] Mes paskandinome juos, padarydami tai pavyzdžiu žmonijai. Mes paruošėme piktadariams bausmę skausmingą.

[1] Nors pranašas Nojus, tebūnie jam taika, buvo pirmasis siųstas pasiuntinys, šioje eilutėje yra sakoma, kad jo tauta atmetė visus pasiuntinius. Kadangi visų pasiuntinių žinia buvo ta pati, atmetantis vieną pasiuntinį iš tiesų atmeta juos visus.

[1]Šulinio gyventojai (arab. Ḳaum al-Rass) yra stabmeldžių tauta, kuriai, kaip ir midjaniečiams, buvo siųstas pranašas Šiuaibas.

38 Ir adiečius, samūdiečius, šulinio tautą[1] bei daugybę tautų tarp jų ˹Mes sunaikinome˺.

39 Kiekvienai siuntėme įspėjimus ir galiausiai sunaikinome visiškai.

40 Išties jie praėjo pro ˹Sodomos˺ miestą, užlietą piktu ˹akmenų˺ lietumi. Ar jie nematė jo liekanų? Ne! Jie nesitiki prisikelti.

41 Tave pamatę, ˹Pranaše Muhamedai˺, jie išjuokia tave, ˹tardami˺: „Ar tai šitas, kurį Alachas siuntė pasiuntiniu?

42 Jis būtų paklaidinęs mus nuo mūsų dievų, jeigu nebūtume jiems kantriai atsidavę.“ Greitai jie sužinos, matydami bausmę, kas buvo labiausiai nuo tako nuklydęs!

43 Ar matei tą, kuris savo troškimus pasirenka sau dievu? Ar būsi tada jo prižiūrėtoju?

44 Ar manai, kad dauguma jų klausosi ir supranta? Jie yra kaip galvijai. Ne! Jie dar labiau nuo tako nuklydę.

45 Ar nematei, kaip tavo Viešpats išilgina šešėlį, kurį panorėjęs galėtų padaryti stovinčiu vietoje? Mes padarėme saulę jo vadovu,

46 tada atitraukiame šešėlį pas Save, po truputį.

47 Jis padarė naktį jums užklotu ir miegą poilsiui, o dieną – atgimimu.

48 Jis siunčia vėjus, duodančius gerą žinią apie Jo malonę,[1] ir siunčiame iš dangaus tyrą lietų,

[1]Vėjai atsiunčia lietaus debesis, taip pranešdami apie lietų – Dievo malonę, skirtą žmonėms ir visiems kūriniams.

49 kad suteiktume gyvybę mirusiai žemei ir pagirdytume daugybę gyvūnų ir žmonių, Mūsų sukurtų.

50 Išties Mes paskirstėme jį tarp žmonių, kad jie būtų supratingi, bet dauguma jų yra nedėkingi.

51 Jeigu panorėtume, atsiųstume kiekvienai tautai įspėjimo davėją.

52 Tad neklausyk atmetusiųjų tikėjimą, bet stok prieš juos su šiuo ˹Koranu˺ į didžią kovą!

53 Jis leido susitikti dviem tekančio vandens telkiniams – vienas jų gėlas ir geriamas, o kitas sūrus ir kartus – padarydamas tarp jų užtvarą ir visišką atskyrimą.[1]

54 Jis sukūrė žmogų iš sėklos lašo ir tada suteikė jam giminystės ir santuokos ryšius. Tavo Viešpats yra Galintis ˹Viską˺!

55 Tačiau jie garbina vietoj Alacho negalinčius jiems nei suteikti naudos, nei pakenkti. Netikintieji visuomet bendradarbiauja ˹su Šėtonu˺ prieš Viešpatį savo!

56 Mes siuntėme tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, tik kaip geros žinios nešėją ir įspėjimo davėją.

57 Sakyk: „Aš neprašau jūsų atlygio už tai, bet kiekvienas norintis tegul renkasi taką pas Viešpatį savo.“

58 Pasikliaukite Amžinai Gyvuoju, niekada nemirštančiu, ir aukštinkite Jį šlovindami. Pakanka Jo Savo tarnų nuodėmių supratimui.

59 Jis sukūrė dangus, žemę ir viską, kas tarp jų, per šešetą Dienų.[1] Tada Jis įsitvirtino Soste. Maloningasis! Tad klausk Visa Suprantančio apie Jį.

60 Kai jiems liepiama: „Pulkite kniūbsčia prieš Maloningąjį“, jie klausia: „Kas yra Maloningasis? Nejau pulsime kniūbsčia prieš bet ką, ką mums paliepiai?“ Tai tik atitolina juos ˹nuo tiesos˺.

61 Palaimintas Tas, Kuris įžiebė žvaigždynus danguje bei šviestuvą [t. y. saulę] ir apšviečiantį mėnulį.

62 Jis pakeičia dieną naktimi, ˹kaip ženklą˺ tiems, kurie siekia supratingumo ar nori būti dėkingi.

63 Tarnai Maloningojo vaikšto žeme nuolankiai ir kvailiams su jais kalbant atsako „Taika“.

64 Jie praleidžia naktį prieš savo Viešpatį kniūbsčia ir stovėdami.

65 Jie meldžia: „Mūsų Viešpatie! Atitolink Pragaro bausmę nuo mūsų. Iš tiesų, Pragaro bausmė yra nesiliaujanti.

66 Iš tiesų, tai yra prasta buveinė ir poilsio vieta.“

67 Jie neišlaidauja ir nėra šykštūs, bet leidžia turtą saikingai.

68 Jie nesišaukia vietoj Alacho kito dievo, neatima gyvybės, Alacho padarytos šventa, nebent teisėtai, ir nesvetimauja. Tačiau tai darantys bus nubausti.

69 Jų bausmė bus padidinta Prikėlimo Dieną. Jie bus joje amžinai, pažeminti,

70 išskyrus atgailaujančius, priimančius tikėjimą ir darančius gera – jų nuodėmes Alachas pakeis į gerus darbus. Alachas yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!

71 Atgailaujantys ir darantys gera tikrai grįžta atgailaudami pas Alachą.

72 Jie neduoda melagingų liudijimų, o susidūrę su tuščiomis kalbomis, jas praleidžia kilniai.

73 Kai jiems primenami jų Viešpaties apreiškimai, jie netampa prieš juos akli ir apkurtę.

74 Jie meldžia: „Mūsų Viešpatie! Palaimink mus ˹pamaldžiais˺ sutuoktiniais ir palikuonimis, džiuginančiais mūsų širdis, ir padaryk mus pavyzdžiais dievobaimingiems.“

75 Jiems bus atlyginta aukščiausia Rojaus sodų vieta už jų kantrybę. Jie bus sutikti pasveikinimais ir žodžiais taikos.

76 Jie bus ten amžinai. Kokia puiki vieta įsirengti ir būti!

77 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Jūs rūpite mano Viešpačiui vien dėl savo kreipimosi ˹į Jį˺. Bet jūs atmetėt ˹tiesą˺, tad ˹bausmė˺ bus neišvengiama.“[1]

[1] Kita galima šios eilutės reikšmė yra tai, kad žmonės nebūtų nusipelnę Dievo rūpesčio, jeigu ne tikintieji esantys tarp jų, kurie kreipiasi į Dievą savo maldose. Tuo tarpu, tautai visiškai atmetus tikėjimą, jos laukia neišvengiama Dievo bausmė.

[1] Ši eilutė kalba apie upių žiotis, kuriose susilieja gėlas upės vanduo su sūriu jūros vandeniu. Pasak Korano aiškintojų, joje minima „užtvara“ gali reikšti žemės plotus, atskiriančius upes nuo jūros, arba nematomą „užtvarą“, esančią žiotyse, susiformuojančią dėl skirtingo sūraus ir gėlo vandens tankio ir taip neleidžiančią sūriam vandeniui patekti į upę.

[1] Žr.: 7:54 išnašą.