25. Atskyrimas

Ši sūra, apreikšta Mekos laikotarpiu, yra pavadinta „Atskyrimu“ pagal pirmąją eilutę, kurioje šiuo vardu yra pavadintas Koranas. Koranas yra taip pavadintas, nes jis turi galią ir įgaliojimą atskirti tiesą nuo melo ir gėrį nuo blogio. Šioje sūroje yra aptariami stabmeldžių argumentai prieš islamą, Pranašą, Koraną ir Teismo Dieną. Sūros pabaigoje yra apibūdinama Dievo galia ir malonė bei tikėjimą priėmusių asmenų savybės.

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

1 Palaimintas yra apreiškęs Atskyrimą Savo tarnui, kad jis būtų perspėjimo davėjas pasauliams.

2 Jam priklauso dangų ir žemės karalystė. Jis neturėjo palikuonių ir neturi partnerio valdžioje. Jis sukūrė viską ir apibrėžė viską ˹aiškiu˺ apibrėžimu.

3 Tačiau jie pasirinko vietoj Jo dievus, nekuriančius nieko, bet esančius sukurtais. Jie negali sau nei pakenkti, nei padėti. Neturi jie galios ˹valdyti˺ mirtį, gyvybę, ar prikėlimą.

4 Netikintieji tarė: „Šis ˹Koranas˺ yra tik melagystė, jo pramanyta kartu su pagalba kitų žmonių.“ Išties jie atliko piktadarystę ir tarė netiesą!

5 Jie sako: „Tai tėra pasakos senovės, jo užrašytos, kurias jam diktuoja ryte ir vakare.“

6 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Tai buvo apreikšta Žinančio paslaptis dangų ir žemės. Iš tiesų, Jis yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!“

7 Jie sako: „Kas tai per pasiuntinys, kuris valgo maistą ir vaikšto turgavietėse? Jeigu tik angelas būtų atsiųstas kartu su juo, duodantis įspėjimą,

8 arba lobis suteiktas jam, arba sodas, iš kurio jis maitintųsi!“ Piktadariai sako ˹tikintiesiems˺: „Jūs sekate užkerėtu vyru.“

9 Žiūrėk, ˹Pranaše Muhamedai˺, ką jie mano apie tave![1] Taip jie nuklydo ir negali rasti tiesaus tako.

[1] Mekos stabmeldžiai vadindavo Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika, įvairiais, dažnai žeminančiais, terminais: burtininku, poetu, melų pramanytoju, bepročiu ir, kaip minima šioje eilutėje, užkerėtu.

10 Palaimintas yra Galintis, jeigu to panorėtų, duoti tau geriau už visa tai – Rojaus sodus, kuriuose teka upės, ir rūmus.

11 Taip! Jie neigia Valandą. Mes paruošėme Liepsną Valandą neigiantiems.

12 Kai ji matys juos iš tolumos, jie girdės jos įniršį ir riaumojimą.

13 Kai bus įmesti į ankštą vietą ˹Pragare˺, surakinti, tada jie maldaus sunaikinimo.

14 ˹Jiems bus tarta˺: „Nemaldaukite sunaikinimo vieno, bet maldaukite jų daug!“

15 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Ar tai geriau, ar Amžini Rojaus sodai, prižadėti dievobaimingiems? Tai bus atlygis jiems ir jų kelionės tikslas.

16 Jie turės ten ką nori, amžinai. Tai yra pažadas tavo Viešpaties, kuriam Jis įpareigotas.“

17 Dieną, kai Jis surinks juos ir tai, ką jie garbino vietoj Alacho, ir tars: „Ar tai jūs paklaidinote šiuos Mano tarnus, ar jie ˹patys˺ nuklydo nuo tako?“

18 Jie tars: „Išaukštintas Tu esi! Nederėjo mums imti sau globėjų vietoj Tavęs. Bet tu suteikei patogumą jiems ir jų protėviams, tad jie užmiršo ˹Tavo˺ atminimą ir tapo žmonėmis pasmerktais.“

19 ˹Bus tarta˺: „Išties jūsų dievai paneigė jūsų pretenzijas. Tad negalite jūs nei apsisaugoti ˹nuo bausmės˺, nei gauti pagalbos. Piktadariams iš jūsų tarpo Mes duosime ragauti didelę bausmę.“

20 Mes nesiuntėme jokio pasiuntinio anksčiau tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, kuris nevalgė ir nevaikščiojo turgavietėse. Mes padarėme kai kuriuos jūsų išbandymu kitiems. Ar nebūsite kantrūs? Jūsų Viešpats yra Matantis Viską.

21 Nesitikintys susitikimo su Mumis sako: „Jeigu tik angelai būtų siųsti mums, arba jei galėtume matyti savo Viešpatį!“ Išties jie per daug pasipūtę ir per daug įžūlūs.

22 Nebus gerų žinių nusikaltėliams Dieną, kai jie matys angelus. ˹Angelai˺ jiems tars: „Užkirstos ir neprieinamos ˹jums geros žinios˺!“

23 Tada Mes atsigręšime į jų ˹gerus˺ darbus ir paversime juos išbarstytomis dulkėmis.[1]

[1] Netikinčiųjų geri darbai Teismo Dieną bus paversti dulkėmis, nes buvo atlikti su neteisinga intencija – pasipuikuoti ar būti pripažintam geru žmogumi, bet ne iš dėkingumo Dievui.

24 Rojaus sodų gyventojai tądien bus geriausioje buveinėje ir geriausioje poilsio vietoje.

25 Dieną, kai dangus su debesimis atsivers ir angelai bus atsiųsti paeiliui,

26 tądien tikroji valdžia priklausys Maloningajam. Tai bus sunki Diena atmetusiems tikėjimą,

27 Diena, kai piktadarys kandžios savo rankas, tardamas: „Jeigu tik būčiau ėjęs tuo taku kartu su Pasiuntiniu.

28 Vargas man! Jei tik nebūčiau pasirinkęs ano sau artimu draugu.

29 Išties jis paklaidino mane nuo Priminimo, pasiekusio mane.“ Šėtonas visada buvo išdavikas žmonijai.

30 Pasiuntinys tarė: „Mano Viešpatie! Iš tiesų, mano tauta pasirinko apleisti šį Koraną.“

31 Taip padarėme kiekvienam pranašui priešą iš nusikaltėlių, bet užtenka tavo Viešpaties, kaip Vadovo ir Padėjėjo!

32 Atmetę tikėjimą sako: „Kodėl Koranas nėra jam apreikštas visas kartu?“ Mes apreiškėme jį ˹dalimis˺, kad juo sustiprintume jūsų širdis. Mes skaitėme jį nustatytu tempu.

33 Jiems atėjus pas tave su argumentu, Mes ateiname pas tave su tiesa ir geresniu paaiškinimu.

34 Nutempti į Pragarą veidais žemyn – jie yra prasčiausioje vietoje ir labiausiai nuo tako nuklydę.

35 Išties Mes davėme Mozei Raštą ir paskyrėme jam brolį Aaroną padėjėju.

36 Mes tarėme: „Eikite pas žmones, neigiančius Mūsų ženklus.“ Tada Mes sunaikinome juos visišku sunaikinimu.

37 Kai Nojaus tauta atmetė pasiuntinius,[1] Mes paskandinome juos, padarydami tai pavyzdžiu žmonijai. Mes paruošėme piktadariams bausmę skausmingą.

[1] Nors pranašas Nojus, tebūnie jam taika, buvo pirmasis siųstas pasiuntinys, šioje eilutėje yra sakoma, kad jo tauta atmetė pasiuntinius daugiskaitos forma. Kadangi visų pasiuntinių žinia buvo ta pati, atmetantis vieną pasiuntinį iš tiesų atmeta juos visus.

[1] „Šulinio tauta“ vadinami žmonės, gyvenę Midjane, kuriems buvo siųstas pranašas Šiuaibas.

38 Ir ãdiečius, samūdiečius, šulinio tautą,[1] bei daugybę bendruomenių tarp jų ˹Mes sunaikinome˺.

39 Kiekvienai Mes siuntėme įspėjimus ir galiausiai sunaikinome visišku sunaikinimu.

40 Išties jie praėjo pro ˹Sodomos˺ miestą, užlietą piktu ˹akmenų˺ lietumi. Ar jie nematė jo liekanų? Ne! Jie nesitiki prikėlimo.

41 Tave pamatę, ˹Pranaše Muhamedai˺, jie išjuokia tave, ˹tardami˺: „Ar tai šitas, kurį Alachas siuntė pasiuntiniu?

42 Jis būtų paklaidinęs mus nuo mūsų dievų, jeigu nebūtume buvę jiems taip atsidavę.“ Greitai jie sužinos, matydami bausmę, kas buvo labiausiai nuo tako nuklydęs!

43 Ar matei tą, kuris pasirenka troškimus sau dievu? Ar būsi tada jo prižiūrėtoju?

44 Ar manai, kad dauguma jų klausosi ir supranta? Jie yra kaip galvijai. Ne! Jie yra dar labiau nuklydę nuo tako.

45 Ar nematei, kaip tavo Viešpats išilgina šešėlį, kurį panorėjęs, galėtų padaryti stovinčiu vietoje? Mes padarėme saulę jo vadovu,

46 tada atitraukiame šešėlį pas Save, po truputį.

47 Jis padarė naktį jums užklotu ir miegą poilsiui, o dieną – atgimimu.

48 Jis siunčia vėjus, pranešančius apie Jo malonę,[1] ir siunčiame iš dangaus tyrą lietų,

[1] Vėjai atsiunčia lietaus debesis, taip pranešdami apie lietų – Dievo malonę skirtą žmonėms ir visiems kūriniams.

49 suteikiantį gyvybę mirusiai žemei, ir vandenį daugybei gyvūnų ir žmonių, Mūsų sukurtų.

50 Išties Mes paskirstėme jį tarp jų, kad jie būtų supratingi, bet dauguma žmonių yra nedėkingi.

51 Jeigu to panorėtume, atsiųstume kiekvienai tautai įspėjimo davėją.

52 Tad neklausyk atmetusių tikėjimą, bet su šiuo ˹Koranu˺ dėk dideles pastangas prieš juos!

53 Jis sujungia du tekančio vandens telkinius, vieną gėlą ir geriamą, o kitą sūrų ir kartų, padarydamas tarp jų barjerą ir pilną atskyrimą.[1]

54 Jis sukūrė žmogų iš sėklos lašo ir tada suteikė jam giminystės ir santuokos ryšius. Tavo Viešpats yra Galintis ˹viską˺!

55 Bet jie garbina vietoj Alacho negalinčius jiems nei suteikti naudos, nei pakenkti. Netikintieji visuomet bendradarbiauja ˹su Šėtonu˺ prieš Viešpatį savo!

56 Mes siuntėme tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, tik kaip geros žinios nešėją ir įspėjimo davėją.

57 Sakyk: „Aš neprašau jūsų atlygio už tai, bet kiekvienas norintis tegul renkasi taką pas savo Viešpatį.“

58 Pasikliaukite Amžinai Gyvuoju, niekada nemirštančiu, ir aukštinkite Jį šlovinimu. Jis supranta nuodėmes Savo tarnų užtektinai.

59 Jis sukūrė dangus ir žemę, ir viską tarp jų, per šešias Dienas.[1] Tada Jis įsitvirtino Soste. Maloningasis! Tad klausk Visa Suprantančio apie Jį.

60 Kai jiems yra liepiama: „Pulkite kniūbsčia prieš Maloningąjį“, jie klausia: „Kas yra Maloningasis? Ar pulsime kniūbsčia prieš bet ką, tavo mums palieptą?“ Tai tik atitolina juos ˹nuo tiesos˺.

61 Palaimintas yra padėjęs žvaigždynus danguje, bei šviestuvą [t.y. saulę] ir apšviečiantį mėnulį.

62 Jis pakeičia dieną naktimi, ˹ženklu˺ siekiantiems supratingumo ar norintiems būti dėkingais.

63 Tarnai Maloningojo vaikšto žeme nuolankiai ir atsako taika kvailiams su jais kalbant.

64 Jie praleidžia naktį prieš savo Viešpatį kniūbsčia ir stovėdami.

65 Jie meldžia: „Mūsų Viešpatie! Atitolink Pragaro bausmę nuo mūsų. Iš tiesų, Pragaro bausmė yra nesiliaujanti.

66 Iš tiesų, Pragaras yra prasta vieta įsirengimui ir buvimui.“

67 Jie neišlaidauja ir nėra šykštūs, bet leidžia turtą saikingai.

68 Jie nesišaukia vietoj Alacho kito dievo, neatima gyvybės, Alacho padarytos šventa, išskyrus teisėtai, ir nesvetimauja. Bet tai darantys bus nubausti.

69 Jų bausmė bus padauginta Prikėlimo Dieną, Jie bus joje amžinai, pažeminti,

70 išskyrus atgailaujančius, priimančius tikėjimą ir darančius gera – Alachas pakeis jų nuodėmes į gerus darbus. Alachas yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!

71 Atgailaujantys ir darantys gera tikrai grįžta atgailaudami pas Alachą.

72 Jie neduoda melagingų paliudijimų, o susidūrę su tuščiomis kalbomis jas praleidžia kilniai.

73 Kai jiems yra priminti jų Viešpaties apreiškimai, jie netampa prieš juos akli ir apkurtę.

74 Jie meldžia: „Mūsų Viešpatie! Palaimink mus ˹pamaldžiais˺ sutuoktiniais ir palikuonimis, džiuginančiais mūsų širdis, ir padaryk mus pavyzdžiais dievobaimingiems.“

75 Jiems bus atlyginta aukščiausia Rojaus sodų vieta už jų kantrybę. Jie bus sutikti pasveikinimais ir žodžiais taikos,

76 būti ten amžinai. Kokia puiki vieta įsirengti ir būti!

77 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Dėl ko rūpėtumėte mano Viešpačiui, jeigu ne kvietimas jūsų ˹į tikėjimą˺? Bet jūs atmetėt ˹kvietimą˺, tad bausmė ateis neišvengiamai.“[1]

[1] Kita galima šios eilutės reikšmė yra tai, kad žmonės nebūtų nusipelnę Dievo rūpesčio, jeigu ne tikintieji esantys tarp jų, kurie kviečiasi Dievo savo maldose. Tuo tarpu, bendruomenei pilnai atmetus tikėjimą, jos laukia neišvengiama Dievo bausmė.

[1] Ši eilutė kalba apie upių žiotis, kuriose susilieja gėlas upės vanduo su sūriu jūros vandeniu. Pagal Korano aiškintojus, joje minimas „barjeras“ gali reikšti žemės plotus, atskiriančius upes nuo jūros, arba nematomus „barjerus“, esančius žiotyse, susiformuojančius dėl skirtingo sūraus ir gėlo vandens tankio ir taip neleidžiantis sūriam vandeniui patekti į upę.

[1] Žr.: 7:54 išnašą.