26. Poetai

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

21 Tad pabėgau nuo jūsų, jūsų bijodamas. Po to mano Viešpats suteikė man išmintį ir padarė vienu iš pasiuntinių.

22 Kaip gali laikyti tai malone, apie kurią man primeni, kai pats pavergei Izraelio tautą?“

23 Faraonas paklausė: „Kas yra Viešpats pasaulių?“

24 Mozė atsakė: „Viešpats dangų ir žemės, ir viso, kas tarp jų, jeigu siekiate tvirto tikėjimo.“

25 Faraonas tarė esantiems aplink: „Ar girdėjote?“ 26 Mozė tarė: „Tavo Viešpats ir tavo senųjų protėvių Viešpats.“

27 Faraonas pasakė: „Iš tiesų, jūsų pasiuntinys, siųstas jums, yra išprotėjęs!“

28 Mozė tarė: „Viešpats rytų ir vakarų ir viso, kas tarp jų, jeigu gebate mąstyti.“

29 Faraonas pagrasino: „Jei rinksitės sau kitus dievus vietoj manęs – įkalinsiu jus.“

30 Mozė atsakė: „Net jeigu duosiu tau įrodymą aiškų?“

31 Faraonas tarė: „Duok, jei sakai tiesą.“

32 Tad Mozė metė žemyn savo lazdą – ir štai! – ji tapo matoma gyvate.

33 Tada jis ištraukė savo ranką ir ji tapo balta visų akivaizdoje.

34 Faraonas tarė didžiūnams, esantiems aplink: „Iš tiesų, jis yra gerai apmokytas burtininkas,

35 norintis savo burtais išvaryti jus iš jūsų žemės. Ką siūlote?“

36 Jie atsakė: „Tegul jis ir jo brolis laukia, o tu pasiųsk pasiuntinius į kiekvieną miestą,

37 kad jie surinktų visus apmokytus burtininkus.“

38 Taip burtininkai buvo surinkti paskirtu laiku, numatytą dieną.

39 Buvo tarta žmonėms: „Ar susirinksite,

40 kad sektumėme burtininkais, jiems laimėjus?!“

41 Kai burtininkai atėjo, jie paklausė Faraono: „Ar bus mums atlyginta, jei nugalėsime?“

42 Jis atsakė: „Taip, iš tiesų, ir būsite tada vieni iš man artimiausiųjų.“

43 Mozė jiems tarė: „Meskite tai, ką norite mesti.“

44 Tad jie metė savo virves ir lazdas, tardami: „Prisiekiame Faraono galia – mes būsime nugalėtojai!“

45 Tada Mozė metė savo lazdą – ir štai! – ji prarijo jų iliuzijas.

46 Tad burtininkai puolė kniūbsčia ant žemės,

47 tardami: „Mes tikime Viešpačiu pasaulių –

48 Viešpačiu Mozės ir Aarono.“

49 Faraonas sušuko: „Kaip drįstate tikėti juo be mano leidimo? Iš tiesų, jis yra jūsų mokytojas, išmokęs jus burtų. Greitai sužinosite! Aš nukirsiu jums rankas ir kojas kryžmai ir nukryžiuosiu visus.“

50 Jie atsakė: „Tai nepakenks mums. Iš tiesų, pas savo Viešpatį sugrįšime.

51 Iš tiesų, mes viliamės, kad mūsų Viešpats atleis mūsų nuodėmes, nes esame pirmi tikintieji.“

[1] Ši eilutė kalba apie Mozės įvykdytą netyčinę žmogžudystę (žr. 28:15–17).

2 Tai eilutės aiškaus Rašto.

3 Galbūt tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, trokši pražudyti save dėl jų netikėjimo.

4 Jeigu panorėtume, galėtume nusiųsti jiems ženklą iš dangaus, dėl kurio iš nuolankumo nulinktų jų galvos.

5 Kai pasiekia juos priminimas iš Maloningojo, jie visuomet nusigręžia nuo jo.

6 Išties jie atmetė ˹tiesą˺, tad greitai juos pasieks žinios to, iš ko jie šaipėsi.

7 Ar jie nežiūrėjo į žemę? Kiek kilnių augalų rūšių Mes užauginome!

8 Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo.

9 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

10 Kai tavo Viešpats pašaukė Mozę: „Eik pas piktadarius –

11 ˹pas˺ tautą Faraono. Ar jie nebijos Alacho?“

12 Jis atsakė: „Mano Viešpatie! Aš bijau, kad jie atmes mane

13 ir bus mano krūtinė surakinta, o liežuvis surištas. Tad pasiųsk Aaroną kartu ˹su manimi˺.

14 Taip pat jie yra apkaltinę mane, tad bijau, kad jie mane nužudys.“

15 Alachas atsakė: „Jokiu būdu! Eikite judu, su Mūsų ženklais. Mes būsime su jumis ir viską girdėsime.

16 Eikite pas Faraoną ir sakykite jam: ‘Mes esame pasiuntiniai Viešpaties pasaulių,

17 tad leisk Izraelio tautai eiti su mumis.’“

18 Faraonas tarė: „Ar neužauginome tavęs, kai buvai vaikas tarp mūsų? Ar neleidai kartu su mumis savo gyvenimo metų?

19 Tada padarei tai, ką padarei. Tu esi nedėkingas.“

20 Mozė atsakė: „Aš padariau tai būdamas paklydusiu.[1]

1 Ṭā-Syn-Mym.[1]

[1] Žr. 2:1 išnašą.

89 Tik atėję pas Alachą tyromis širdimis ˹bus išgelbėti˺.“

90 Kai Rojaus sodai bus priartinti prie dievobaimingųjų

91 ir Pragaras parodytas nuklydėliams,

92 jiems bus tarta: „Kur yra tie, kuriuos garbinote

93 vietoj Alacho? Ar jie gali padėti jums ar bent sau patiems?“

94 Tada visi stabai bus sumesti Pragaran, vieni ant kitų, kartu su nuklydėliais

95 ir kariais Iblyso,[1] visi kartu.

[1] T. y. Šėtono. Iblysas buvo Šėtono vardas prieš jo nusižengimą Dievui (žr. 2:34).

52 Mes apreiškėme Mozei: „Išvyk su Mūsų tarnais nakties metu, iš tiesų, jūs būsite sekami.“

53 Faraonas išsiuntė pasiuntinius į kiekvieną miestą

54 ˹ir tarė˺: „Šie tėra saujelė žmonių,

55 supykdžiusių mus,

56 bet mes visi esame parengtyje.“

57 Tad Mes išvarėme juos iš sodų ir šaltinių,

58 lobių ir kilmingų buveinių.

59 Taip buvo. Mes padarėme tai palikimu Izraelio tautai.

60 Faraonas ir jo kariauna vijosi juos saulei kylant.

61 Kai abi grupės susitiko, Mozės bendražygiai tarė: „Iš tiesų, mes būsime sučiupti.“

62 Mozė atsakė: „Išties ne! Mano Viešpats yra su manimi – Jis parodys man kelią.“

63 Tad apreiškėme Mozei: „Trenk į jūrą savo lazda“ ir jūra buvo praskirta, kiekviena pusė lyg milžiniškas kalnas.

64 Mes atvedėme persekiotojus į tą vietą

65 ir išgelbėjome Mozę bei visus buvusius su juo.

66 Tada paskandinome kitus.

67 Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo.

68 Iš tiesų, tavo Viešpats yra išties Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

69 ˹Pranaše Muhamedai˺, perduok jiems Abraomo istoriją,

70 kai jis paklausė savo tėvo ir tautos: „Ką garbinate?“

71 Jie atsakė: „Mes garbiname stabus, kuriems esame atsidavę.“

72 Abraomas paklausė: „Ar jie girdi, kai šaukiatės jų?

73 Ar jie gali jums suteikti naudos ar pakenkti?“

74 Jie atsakė: „Ne, bet mes matėme savo protėvius taip darant.“

75 Abraomas tarė: „Ar pagalvojote, ką garbinate,

76 jūs ir protėviai jūsų?

77 Jie visi yra mano priešai, išskyrus Viešpatį pasaulių.

78 Jis sukūrė mane ir rodo man kelią.

79 Jis aprūpina mane maistu ir gėrimu

80 ir pagydo mane, kai sergu.

81 Jis suteiks man mirtį ir tada prikels gyvenimui.

82 Aš viliuosi, kad Jis atleis mano klaidas Atpildo Dieną.

83 Mano Viešpatie! Suteik man išmintį ir sujunk su teisuoliais,

84 suteik man gerą vardą tarp vėlesniųjų kartų

85 ir padaryk mane vienu iš apdovanotųjų Palaimos Rojumi.

86 Atleisk mano tėvui, iš tiesų, jis yra paklydęs.

87 Nepažemink manęs Dieną, kai visi bus prikelti –

88 Dieną, kai nei turtas, nei vaikai nesuteiks naudos.[1]

[1] Materialios gėrybės ir vaikai arabų stabmeldžiams buvo svarbiausias turtas. Juos minint Korane yra įvardijamos visos žmogaus trokštamos žemiškos gėrybės.

96 Ten jie tars, besiginčydami vieni su kitais:

97 „Prisiekiu Alachu! Iš tiesų, mes buvome aiškiai nuklydę,

98 kai prilyginome jus Viešpačiui pasaulių.

99 Mus paklaidino tik nusikaltėliai.

100 Nėra dabar, kas mus užtars,

101 nei kas bus artimas draugas.

102 Jeigu galėtume grįžti ˹į pirmąjį gyvenimą˺, tada būtume tikintieji.“

103 Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo.

104 Iš tiesų, tavo Viešpats yra išties Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

105 Nojaus tauta atmetė pasiuntinius,[1]

[1] Žr.: 25:37 išnašą.

106 kai jų brolis Nojus jiems tarė: „Ar nebūsite dievobaimingi?

107 Aš esu jums patikimas pasiuntinys,

108 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

109 Aš neprašau iš jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra tik iš Viešpaties pasaulių,

110 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.“

111 Jie tarė: „Kaip galime tikėti tavimi, kai tavo sekėjai yra tik žemiausi iš žemiausių?“

112 Jis atsakė: „Iš kur man žinoti, ką jie darė?

113 Tik mano Viešpačiui skirta su jais atsiskaityti, jeigu suprantate!

114 Aš neišvarysiu priėmusiųjų tikėjimą.

115 Esu siųstas tik tam, kad perspėčiau aiškiai.“

116 Jie tarė: „Nojau! Jeigu nenustosi, užmėtysime tave akmenimis.“

117 Nojus meldė: „Mano Viešpatie! Iš tiesų, mano tauta atmetė mane,

118 tad teisk tarp jų ir manęs lemiamu teismu ir išgelbėk mane bei priėmusius tikėjimą su manimi.“

119 Taip Mes išgelbėjome jį ir esančius su juo pakrautame laive,

120 ir paskandinome likusius.

121 Tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo!

122 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

123 Adiečiai atmetė pasiuntinius,

124 kai jų brolis Hūdas jiems tarė: „Ar nebūsite dievobaimingi?

125 Aš esu jums patikimas pasiuntinys,

126 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

127 Aš neprašau iš jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra tik iš Viešpaties pasaulių.

128 Ar statote iš savo tuštybės kiekvienoje aukštumoje ženklą

129 ir pilis, vildamiesi, kad gyvensite amžinai,

130 ir elgiatės tironiškai puldami ˹kitus˺?

131 Tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

132 Bijokite suteikusio viską, apie ką žinote –

133 Jis suteikė jums gyvulius ir vaikus,

134 sodus ir šaltinius.

135 Iš tiesų, bijau jums bausmės Didžios Dienos.“

136 Jie atsakė: „Nerūpi mums, ar įspėsi mus, ar ne,

137 tai yra paprotys mūsų protėvių.

138 Mes nebūsime nubausti.“

139 Tad jie atmetė Hūdą ir Mes sunaikinome juos. Tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo!

140 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

141 Samūdiečiai atmetė pasiuntinius,

142 kai jų brolis Sãlichas jiems tarė: „Ar nebūsite dievobaimingi?

143 Aš esu jums patikimas pasiuntinys,

144 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

145 Aš neprašau iš jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra tik iš Viešpaties pasaulių.

146 Ar galvojate, kad būsite čia saugūs amžinai –

147 tarp sodų, šaltinių,

148 pasėlių ir palmių su švelniais vaisiais,

149 kad meistriškai išsikaltumėte kalnuose namus?

150 Bijokite Alacho ir pakluskite man.

151 Nesekite nurodymais peržengiančiųjų ribas,

152 skleidžiančių žemėje nedorybes, niekada nepasitaisančių.“

153 Jie atsakė: „Iš tiesų, tu esi užkerėtas!

154 Tu esi tik žmogus kaip ir mes, tad duok mums ženklą, jei sakai tiesą.“

155 Sãlichas tarė: „Štai kupranugarė. Ji ir jūs turėsite atskirus laikus girdykloje, nustatytomis dienomis.

156 Nekenkite jai, kitaip būsite užklupti bausmės Didžią Dieną.“

157 Tačiau jie užmušė ją, po to gailėdamiesi,

158 tad bausmė užklupo juos. Tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo.

159 Iš tiesų, tavo Viešpats yra išties Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

160 Loto tauta atmetė pasiuntinius,

161 kai jų brolis Lotas jiems tarė: „Ar nebūsite dievobaimingi?

162 Aš esu jums patikimas pasiuntinys,

163 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

164 Aš neprašau iš jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra tik iš Viešpaties pasaulių.

165 Ar iš visos kūrinijos geidžiate vyrų,

166 palikdami savo žmonas, Alacho jums sukurtas? Iš tiesų, jūs peržengiate ribas.“

167 Jie tarė: „Lotai! Jei nenustosi, būsi išvarytas.“

168 Lotas atsakė: „Iš tiesų, aš bjauriuosi jūsų darbais.

169 Mano Viešpatie! Išgelbėk mane ir mano šeimą nuo ˹pasekmių˺ to, ką jie daro.“

170 Tad Mes išgelbėjome Lotą ir visą jo šeimą,

171 išskyrus seną moterį,[1] pasilikusią užnugary.

[1] T.y. Loto žmoną, išdavusią savo vyrą.

172 Tada sunaikinome kitus,

173 užliedami ant jų ˹sieros˺ lietų. Koks prastas buvo lietus gavusiems įspėjimą!

174 Tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo.

175 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

176 Miško gyventojai[1] atmetė pasiuntinius,

[1] Miško gyventojais buvo vadinami midjaniečiai, kadangi jie gyveno daugybę medžių turinčiuose soduose.

177 kai Šiuaibas jiems tarė: „Ar nebūsite dievobaimingi?

178 Aš esu jums patikimas pasiuntinys,

179 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

180 Aš neprašau iš jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra tik iš Viešpaties pasaulių.

181 Matuokite teisingai ir neduokite per mažai.

182 Sverkite teisingai,

183 neatimkite iš žmonių to, kas jiems priklauso, ir neskleiskite žemėje nedorybių.

184 Bijokite sukūrusio jus ir žmones pirmuosius.“

185 Jie atsakė: „Iš tiesų, tu esi užkerėtas!

186 Tu esi tik žmogus kaip ir mes. Mes manome, kad meluoji.

187 Užmėtyk mus dangaus gabalais, jei sakai tiesą.“

188 Šiuaibas atsakė: „Mano Viešpats žino geriau, ką jūs darote.“

189 Tad jie atmetė jį ir bausmė šešėlio dienos užklupo juos.[1] Tai buvo bausmė Didžios Dienos.

[1] Abdula ibn Salãm, vienas judėjų rabinų, ne tik pripažino Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika, bet ir pats priėmė islamą, pamatęs, jog Muhamedas atitinka biblijinį pranašų apibūdinimą.

198 Jeigu būtume tai apreiškę ne arabui,

199 ir jis būtų jiems perskaitęs ˹Koraną˺, jie vis vien nepriimtų tikėjimo.

200 Taip Mes įteigėme ˹netikėjimą˺ nusikaltėlių širdims.

201 Jie netikės tuo, kol nepamatys bausmės skausmingos,

202 užklupsiančios staiga, jiems to nesitikint.

203 Tada jie šauks: „Galbūt bus mums duota daugiau laiko!“

204 Ar jie siekia pagreitinti Mūsų bausmę?

205 Pagalvok, jei leistume jiems mėgautis šiuo gyvenimu metų metus,

206 o tada ateitų pas juos tai, kas buvo pažadėta,

207 ar tas pasimėgavimas suteiktų jiems ˹nors kiek˺ naudos?

208 Mes nesunaikinome nė vienos tautos ˹prieš tai˺ nepasiuntę pasiuntinių jos įspėti

209 ˹su Mūsų˺ priminimu. Mes niekada nebuvome neteisingi.

210 Tai ne šėtonai atnešė šį ˹Koraną˺.

211 Tai nedera jiems ir nėra jie gebantys ˹to padaryti˺.

212 Iš tiesų, jiems uždrausta ˹net jį˺ girdėti.[1]

[1] Šėtonai negali pasiklausyti angelų kalbų (žr.: 72:8–10).

213 Tad nesišaukite jokių dievų vietoj Alacho, kitaip būsite nubausti.

214 ˹Pranaše Muhamedai˺, perspėk artimiausius giminaičius

215 ir rodyk malonę tikintiesiems, sekantiems tavimi.

216 Tačiau jeigu jie tau nepaklus, sakyk: „Aš nesu atsakingas už jūsų veiksmus.“

217 Pasikliauk Visa Galinčiu, Suteikiančiu Malonę,

218 Kuris mato tave stojantis ˹maldai˺

219 bei tavo judesius ˹maldoje˺, kartu su puolančiais kniūbsčia.

220 Iš tiesų, Jis yra Visa Girdintis, Visa Žinantis!

221 Ar turėčiau tau pranešti, pas ką ateina šėtonai?

222 Pas kiekvieną nuodėmingą melagį,

223 perduodantį tai, ką nugirdo, bet daugiausia melus![1]

[1] Ši eilutė kalba apie būrėjus, džinų pagalba išburiančius žmogaus ateitį. Nors dalis jų pranašavimų gali būti teisingi, didžioji dauguma yra melas.

224 O poetai – jais seka tik paklydusieji.

225 Ar nematai, kaip jie be tikslo slankioja kiekviename slėnyje,

226 sakydami tai, ko patys niekada nedaro?[1]

[1] Prieš islamą Arabijos poetai vaikščiodavo iš vienos vietos į kitą kurdami poeziją apie tai, ką matydavo prieš save. Toks mažareikšmis darbas yra kritikuojamas šioje eilutėje. Tačiau, kaip nurodoma sekančioje, kilniems tikslams kuriama poezija yra gerbiama.

227 Išskyrus tuos, kurie priima tikėjimą, daro gera, dažnai atsimena Alachą ir gina ˹tikinčiuosius˺, kai jie yra apšmeižti. Piktadariai sužinos, kokia pabaiga jų laukia.

194 tavo širdin, ˹Pranaše Muhamedai˺, kad būtum vienas iš duodančių įspėjimą,

195 aiškia arabų kalba.

196 Iš tiesų, tai yra ˹išpranašauta˺ ankstesniuose Raštuose.

197 Ar neužteko jiems įrodymo tame, kad atpažino jį dvasininkai iš Izraelio tautos?[1]

190 Tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo.

191 Iš tiesų, tavo Viešpats yra išties Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

192 Iš tiesų, tai yra apreiškimas iš Viešpaties pasaulių,

193 patikimos Dvasios[1] atsiųstas

[1] T. y. angelo Gabrieliaus.

[1] Pirmiausia Miško gyventojus užklupo didelė kaitra, o po to buvo pasiųstas tamsus debesis, kurio šešėlyje jie nuskubėjo siekti atokvėpio. Tada iš debesies juos užliejo bausmė, kurios jie prašė.