26. Poetai

Ši Mekos laikotarpiu apreikšta sūra yra pavadinta „Poetais“ pagal 224 eilutę. Praėjusiai sūrai pasibaigus perspėjimu netikintiesiems, ši prasideda istorijomis apie pranašų tautas, sunaikintas dėl tikėjimo atmetimo. Joje pabrėžiama dieviška Korano kilmė, pateikiami pavyzdžiai gamtoje esančių ženklų, įrodančių Dievo galybę ir malonę. Paskutinėje eilutėje apibūdintos tikinčiųjų savybės yra detaliau aptariamos sekančioje sūroje.

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

20 Mozė atsakė: „Aš padariau tai būdamas paklydusiu.

21 Tad pabėgau nuo jūsų, jūsų bijodamas. Po to mano Viešpats suteikė man išmintį ir padarė vienu iš pasiuntinių.

22 Kaip gali laikyti tai malone, kurią man primeni, kai pavergei Izraelio tautą?“

23 Faraonas paklausė: „Kas yra Viešpats pasaulių?“

24 Mozė atsakė: „Viešpats dangų ir žemės, ir visko, kas tarp jų, jeigu siekiate tvirto tikėjimo.“

25 Faraonas tarė esantiems aplink jį: „Ar girdėjote?“

26 Mozė tarė: „Tavo Viešpats ir tavo protėvių Viešpats.“

27 Faraonas pasakė: „Iš tiesų, jūsų pasiuntinys, siųstas jums, yra išprotėjęs!“

28 Mozė tarė: „Viešpats rytų ir vakarų, ir visko, kas tarp jų, jeigu gebate mąstyti.“

29 Faraonas pagrasino: „Jeigu imsite kitus dievus, išskyrus mane, aš įkalinsiu jus.“

30 Mozė atsakė: „Net jeigu duosiu tau įrodymą aiškų?“

31 Faraonas tarė: „Duok, jei sakai tiesą.“

32 Tad Mozė metė žemyn savo lazdą – ir štai! – ji tapo matoma gyvate.

33 Tada jis ištraukė savo ranką ir ji tapo balta visiems matantiems.

34 Faraonas tarė didžiūnams, esantiems aplink jį: „Iš tiesų, jis yra gerai apmokytas burtininkas,

35 norintis savais burtais išvaryti jus iš jūsų žemės. Tad ką siūlote?“

36 Jie atsakė: „Tegul jis ir jo brolis laukia, o tu pasiųsk pasiuntinius į kiekvieną miestą,

37 kad jie surinktų visus apmokytus burtininkus.“

38 Taip burtininkai buvo surinkti paskirtu laiku, numatytą dieną.

39 Buvo tarta žmonėms: „Ar susirinksite,

40 kad sektumėme burtininkais, jiems laimėjus?“

41 Kai burtininkai atėjo, jie paklausė Faraono: „Ar gausime atlygį, jei nugalėsime?“

42 Jis atsakė: „Taip, iš tiesų, ir būsite tada vieni iš man artimiausiųjų.“

43 Mozė jiems tarė: „Meskite tai, ką norite mesti.“

44 Tad jie metė savo virves ir lazdas, tardami: „Prisiekiame Faraono galia, tai mes būsime nugalėtojai!“

45 Tada Mozė metė savo lazdą – ir štai! – ji prarijo jų iliuzijas.

46 Tad burtininkai puolė žemyn, kniūbsčia.

47 Jie tarė: „Mes tikime Viešpačiu pasaulių –

48 Viešpačiu Mozės ir Aarono.“

49 Faraonas sušuko: „Kaip drįstate tikėti juo be mano leidimo? Iš tiesų, jis yra jūsų mokytojas, išmokęs jus burtų. Greitai sužinosite! Aš nukirsiu jūsų rankas ir kojas kryžmai ir nukryžiuosiu visus.“

50 Jie atsakė: „Jokios žalos tame mums. Iš tiesų, pas savo Viešpatį sugrįšime.

51 Iš tiesų, mes viliamės, kad mūsų Viešpats atleis mūsų nuodėmes, nes esame pirmi tikintieji.“

[1] Ši eilutė kalba apie Mozės įvykdytą netyčinę žmogžudystę (žr.: 28:15–17).

1 Ṭā-Syn-Mym.

2 Tai eilutės aiškaus Rašto.

3 Galbūt tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, trokši pražudyti save dėl jų netikėjimo.

4 Jeigu panorėtumėme, galėtume nusiųsti jiems ženklą iš dangaus, juo padarydami jų kaklus nulenktais iš nuolankumo.

5 Kai pasiekia juos priminimas iš Maloningojo, jie visuomet nusigręžia nuo jo.

6 Išties jie atmetė ˹tiesą˺, tad greitai juos pasieks žinios to, iš ko jie juokėsi.

7 Ar jie nežiūrėjo į žemę – kiek kilnių augalų rūšių Mes užauginome?

8 Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo.

9 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

10 Kai tavo Viešpats pašaukė Mozę: „Eik pas piktadarius,

11 Faraono tautą. Ar jie nebijos Alacho?“

12 Jis atsakė: „Mano Viešpatie! Aš bijau, kad jie atmes mane

13 ir bus mano kūtinė surakinta, o liežuvis surištas. Tad pasiųsk Aaroną kartu ˹su manimi˺.

14 Taip pat jie turi kaltinimą prieš mane, tad aš bijau, kad jie mane nužudys.“

15 Alachas atsakė: „Jokiu būdu! Eikite judu, su Mūsų ženklais. Mes būsime su jumis ir viską girdėsime.

16 Eikite pas Faraoną ir sakykite jam: ‘Mes esame pasiuntiniai Viešpaties pasaulių,

17 tad leisk Izraelio tautai eiti su mumis.’“

18 Faraonas tarė: „Ar neužauginome tavęs, kai buvai vaikas tarp mūsų? Ar negyvenai kartu su mumis keletą metų savo gyvenimo?

19 Tada padarei tai, ką padaręs. Tu esi nedėkingas.“[1]

89 Tik atėję pas Alachą tyromis širdimis ˹bus išgelbėti˺.“

90 Kai Rojaus sodai bus priartinti prie dievobaimingųjų

91 ir Pragaras parodytas nuklydusiems,

92 jiems bus tarta: „Kur yra tie, kuriuos garbinote

93 vietoj Alacho? Ar jie gali jums padėti ar bent sau patiems?“

94 Tada visi stabai bus sumesti Pragaran, vieni ant kitų, kartu su nuklydusiais

95 ir kariais Iblyso,[1] visi kartu.

[1] T.y. Šėtono. Iblysas buvo Šėtono vardas prieš jo nusižengimą Dievui (žr.: 2:34).

52 Mes atskleidėme Mozei: „Išvyk su Mūsų tarnais nakties metu, iš tiesų, jūs būsite sekami.“

53 Faraonas išsiuntė pasiuntinius į kiekvieną miestą,

54 ˹ir tarė˺: „Šie tėra saujelė žmonių,

55 supykdžiusių mus,

56 bet mes visi esame parengtyje.“

57 Tad Mes išvarėme juos iš sodų ir šaltinių,

58 lobių ir kilmingų buveinių.

59 Taip buvo. Mes padarėme tai palikimu Izraelio tautai.

60 Jie vijosi juos saulei kylant.

61 Kai abi grupės susitiko, Mozės bendražygiai tarė: „Iš tiesų, mes būsime sučiupti.“

62 Mozė atsakė: „Išties ne! Mano Viešpats yra su manimi – Jis parodys man kelią.“

63 Tad atskleidėme Mozei: „Trenk į jūrą savo lazda“ ir jūra buvo padalinta, kiekviena pusė lyg milžiniškas kalnas.

64 Mes priartinome persekiotojus į tą vietą

65 ir išgelbėjome Mozę ir buvusius su juo visus kartu.

66 Tada paskandinome kitus.

67 Iš tiesų, tame yra ženklas, bet daugumą jų nepriima tikėjimo.

68 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

69 ˹Pranaše Muhamedai˺, perduok jiems Abraomo istoriją,

70 kai jis paklausė savo tėvo ir tautos: „Ką jūs garbinate?“

71 Jie atsakė: „Mes garbiname stabus, kuriems esame atsidavę.“

72 Abraomas paklausė: „Ar jie jus girdi, kai šaukiatės jų?

73 Ar jie gali jums suteikti naudos ar pakenkti?“

74 Jie atsakė: „Ne, bet mes radome mūsų protėvius darančius tai.“

75 Abraomas tarė: „Ar pagalvojote, ką garbinate,

76 jūs ir protėviai jūsų?

77 Jie visi yra mano priešai, išskyrus Viešpatį pasaulių.

78 Jis sukūrė mane ir rodo man kelią.

79 Jis aprūpina mane maistu ir gėrimu,

80 ir pagydo mane kai sergu.

81 Jis suteiks man mirtį ir tada prikels gyvenimui.

82 Aš tikiuosi Jo atleidimo Teismo Dieną dėl savo klaidų.

83 Mano Viešpatie! Suteik man išmintį ir sujunk su doraisiais,

84 suteik man gerą vardą tarp vėlesniųjų kartų

85 ir padaryk mane tarp apdovanotojų Palaimos Rojaus sodais.

86 Atleisk mano tėvui, iš tiesų, jis yra paklydęs.

87 Nepažemink manęs Dieną, kai visi bus prikelti –

88 Dieną, kai nei turtas, nei vaikai nesuteiks naudos.[1]

[1] Materialus turtas ir vaikai arabų pagonims buvo svarbiausias turtas; todėl, juos minint Korane, įvardijamos visos žmogaus trokštamos žemiškosios gėrybės.

96 Ten jie tars, besiginčydami vieni su kitais:

97 „Prisiekiu Alachu! Iš tiesų, Mes buvome aiškiai nuklydę,

98 kai priskyrėme jus lygiais greta Viešpaties pasaulių.

99 Mus paklaidino tik nusikaltėliai.

100 Nėra dabar to, kas mus užtars,

101 nei kas bus artimu draugu.

102 Jeigu galėtume grįžti ˹į pirmąjį gyvenimą˺, tada priimtume tikėjimą.“

103 Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo.

104 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

105 Nojaus tauta atmetė pasiuntinius,[1]

[1] Žr.: 25:37 išnašą.

106 kai jų brolis Nojus jiems tarė: „Ar nebūsite dievobaimingi?

107 Aš esu jums patikimas pasiuntinys,

108 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

109 Aš neprašau jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra tik iš Viešpaties pasaulių,

110 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.“

111 Jie tarė: „Kaip galime tavimi tikėti, kai tavo sekėjai yra tik žemiausi iš žemiausių?“

112 Jis atsakė: „O kokios yra mano žinios apie tai, kokiais darbais jie užsiimdavo?

113 Tik mano Viešpačiui skirta su jais atsiskaityti, jeigu suprantate!

114 Aš neišvarysiu priėmusių tikėjimą.

115 Aš esu siųstas tik perspėjimui aiškiam.“

116 Jie tarė: „Nojau! Jeigu nenustosi, užmėtysime tave akmenimis.“

117 Nojus meldė: „Mano Viešpatie! Iš tiesų, mano tauta atmetė mane,

118 tad teisk tarp jų ir manęs lemiamu teismu ir išgelbėk mane bei priėmusius tikėjimą su manimi.“

119 Taip Mes išgelbėjome jį ir esančius su juo pakrautame laive,

120 ir paskandinome likusius.

121 Tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo!

122 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

123 Ãdiečiai atmetė pasiuntinius,

124 kai jų brolis Hūdas jiems tarė: „Ar nebūsite dievobaimingi?

125 Aš esu jums patikimas pasiuntinys,

126 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

127 Aš neprašau jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra tik iš Viešpaties pasaulių.

128 Ar statote iš savo tuštybės kiekvienoje aukštumoje ženklą

129 ir pilis, vildamiesi, kad gyvensite amžinai,

130 ir elgiatės piktybiškai puldami ˹kitus˺?

131 Tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

132 Bijokite Suteikusio viską, apie ką jūs žinote –

133 Jis suteikė jums gyvulius ir vaikus,

134 sodus ir šaltinius.

135 Iš tiesų, aš bijau jums bausmės Didžios Dienos.“

136 Jie atsakė: „Nerūpi mums, ar įspėsi mus, ar ne,

137 tai yra paprotys mūsų protėvių.

138 Mes nebūsime nubausti.“

139 Tad jie atmetė jį ir Mes sunaikinome juos. Tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo!

140 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

141 Samūdiečiai atmetė pasiuntinius,

142 kai jų brolis Sãlichas jiems tarė: „Ar nebūsite dievobaimingi?

143 Aš esu jums patikimas pasiuntinys,

144 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

145 Aš neprašau jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra tik iš Viešpaties pasaulių.

146 Ar galvojate, kad čia būsite saugūs amžinai –

147 tarp sodų, šaltinių,

148 pasėlių ir palmių su švelniais vaisiais,

149 kad meistriškai išsikaltumėte kalnuose namus?

150 Tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

151 Nesekite nurodymais peržengiančių ribas,

152 skleidžiančių žemėje nedorybes, niekada nepasitaisančiųjų.“

153 Jie atsakė: „Iš tiesų, tu esi užkerėtas!

154 Tu esi tik žmogus kaip ir mes, tad duok mums ženklą, jei sakai tiesą.“

155 Sãlichas tarė: „Štai kupranugarė. Ji turės savo laiką girdykloje kaip ir jūs turite savąjį, kiekvienam paskirtą dieną.

156 Nekenkite jai, kitaip būsite užklupti bausmės Didžią Dieną.“

157 Bet jie užmušė ją, po to gailėdamiesi,

158 tad bausmė užklupo juos. Tame yra ženklas, bet dauguma nepriima tikėjimo.

159 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

160 Loto tauta atmetė pasiuntinius,

161 kai jų brolis Lotas jiems tarė: „Ar nebūsite dievobaimingi?

162 Aš esu jums patikimas pasiuntinys,

163 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

164 Aš neprašau jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra tik iš Viešpaties pasaulių.

165 Ar jūs geidžiate kitų vyrų,

166 palikdami žmonas, Alacho jums sukurtas? Iš tiesų, jūs esate peržengiantys ribas.“

167 Jie tarė: „Lotai! Jeigu nenustosi, būsi išvarytas.“

168 Lotas atsakė: „Iš tiesų, aš esu besibjaurintis jūsų darbais.

169 Mano Viešpatie! Išgelbėk mane ir mano šeimą nuo ˹pasekmių˺ jų darbų.“

170 Tad Mes išgelbėjome jį ir visą jo šeimą,

171 išskyrus seną moterį,[1] pasilikusią užnugary.

[1] T.y. Loto žmoną, išdavusią savo vyrą.

172 Tada Mes sunaikinome likusius,

173 užliedami ant jų ˹sieros˺ lietų. Koks prastas buvo lietus gavusiems įspėjimą!

174 Tame yra ženklas, bet dauguma jų nepriima tikėjimo.

175 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

176 Miško gyventojai[1] atmetė pasiuntinius,

[1] Miško gyventojais buvo vadinama pranašo Šiuaibo tauta, kuri gyveno daugybę medžių turinčiuose soduose.

177 kai Šiuaibas jiems tarė: „Ar nebūsite dievobaimingi?

178 Aš esu jums patikimas pasiuntinys,

179 tad bijokite Alacho ir pakluskite man.

180 Aš neprašau jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra tik iš Viešpaties pasaulių.

181 Matuokite pilnai ir nebūkite duodantys per mažai.

182 Sverkite teisingai,

183 neatimkite iš žmonių to, kas jiems priklauso, ir neskleiskite žemėje nedoros.

184 Bijokite Sukūrusio jus ir žmones pirmuosius.“

185 Jie atsakė: „Iš tiesų, tu esi užkerėtas!

186 Tu esi tik žmogus kaip ir mes. Mes manome, kad meluoji.

187 Užmėtyk mus dangaus gabalais, jei sakai tiesą.“

188 Šiuaibas atsakė: „Mano Viešpats žino geriau, ką jūs darote.“

189 Tad jie atmetė jį ir bausmė šešėlio dienos užklupo juos. Tai buvo bausmė Didžios Dienos.

190 Tame yra ženklas, bet dauguma nepriima tikėjimo.

191 Iš tiesų, tavo Viešpats yra Visa Galintis, Suteikiantis Malonę!

192 Iš tiesų, tai yra apreiškimas Viešpaties pasaulių,

193 patikimos dvasios [t.y. angelo Gabrieliaus] atsiųstas

194 tavo širdin, ˹Pranaše Muhamedai˺, kad būtum vienas iš duodančių įspėjimą,

195 aiškia arabų kalba.

196 Iš tiesų, tai yra ˹išpranašauta˺ ankstesniuose Raštuose.

197 Ar nebuvo jiems užtektino įrodymo tame, kad atpažino jį mokovai iš Izraelio tautos?[1]

[1] Vienas judėjų rabinų, Abdula ibn Salãm, gyvenęs Medinoje, ne tik pripažino Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika, bet ir pats priėmė islamą pamatęs tai, jog Muhamedas atitinka biblijinį pranašų apibūdinimą.

198 Jeigu būtume tai apreiškę ne arabui

199 ir jis būtų jiems perskaitęs ˹Koraną˺, jie vis vien nepriimtų tikėjimo.

200 Taip Mes įteigėme ˹netikėjimą˺ į širdis nusikaltėlių.

201 Jie netikės tuo, iki pamatys bausmę skausmingą,

202 užklupsiančią juos staiga, jiems nesitikint.

203 Tada jie šauks: „Galbūt bus mums duota daugiau laiko!“

204 Ar jie siekia pagreitinti Mūsų bausmę?

205 Pagalvok, jei leistume jiems mėgautis šiuo gyvenimu metų metus,

206 o tada ateitų pas juos tai, kas buvo pažadėta,

207 ar tas pasimėgavimas suteiktų jiems nors kiek naudos?

208 Mes nesunaikinome nė vienos bendruomenės jos neperspėję

209 priminimu iš Mūsų. Mes niekada neengiame ˹nieko˺.

210 Tai buvo ne šėtonai, atnešę šį ˹Koraną˺.

211 Tai nėra derama jiems ir nėra jie gebantys ˹tai padaryti˺.

212 Iš tiesų, jiems uždrausta ˹net jį˺ girdėti.[1]

[1] Šėtonai negali pasiklausyti angelų kalbų (žr.: 72:8–10).

213 Tad nesišaukite jokių dievų vietoj Alacho, kitaip būsite nubausti.

214 ˹Pranaše Muhamedai˺, perspėk artimiausius giminaičius

215 ir rodyk malonę sekantiems tave tikintiesiems.

216 Bet jeigu jie nepaklus tau, sakyk: „Aš esu laisvas nuo jūsų darbų.“

217 Pasikliauk Visa Galinčiu, Suteikiančiu Malonę,

218 Matančiu tave tau stojantis ˹maldai˺,

219 bei tavo judesius ˹maldoje˺, kartu su puolančiais kniūbsčia.

220 Iš tiesų, Jis yra Visa Girdintis, Visa Žinantis!

221 Ar turėčiau tau pranešti, pas ką ateina šėtonai?

222 Pas kiekvieną nuodėmingą melagį,

223 perduodantį tai, ką nugirdo, bet daugiausia melus.[1]

[1] Ši eilutė kalba apie būrėjus, džinų pagalba išburiančius žmogaus ateitį. Nors dalis jų pranašavimų gali būti teisingi, didžioji dauguma yra melas.

224 O poetai – jais seka tik paklydusieji.

225 Ar nematai, kaip jie be tikslo slankioja kiekviename slėnyje,

226 sakydami tai, ko niekada nedaro?[1]

[1] Prieš islamą Arabijos poetai tradiciškai vaikščiodavo iš vienos vietos į kitą kurdami poeziją apie tai, ką matydavo prieš save. Toks mažareikšmis darbas yra kritikuojamas šioje eilutėje. Tačiau, kaip nurodoma sekančioje, poezija, naudojama kilniems tikslams, yra gerbiama.

227 Išskyrus priėmusius tikėjimą, darančius gera, dažnai atmenančius Alachą ir ginančius ˹tikinčiuosius˺ jiems būnant apšmeižtiems. Piktadariai sužinos tai, kokia pabaiga jų laukia.