18. Ola

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

10 ˹Atmink˺, kai jaunuoliai atsitraukė olon ir tarė: „Mūsų Viešpatie! Suteik mums Savo malonę ir sutvarkyk mūsų reikalą tinkamai.“

11 Tad ˹juos užmigdydami kietu miegu˺ uždengėme jų klausą oloje daugybei metų.

12 Po to prikėlėme juos, kad parodytume, kuri iš dviejų grupių geriau apskaičiavo, kiek laiko jie ten praleido.

13 Mes perduodame tau šią istoriją su tiesa. Jie buvo jaunuoliai, kurie tikėjo į savo Viešpatį, tad suteikėme jiems dar didesnį vedimą.

14 Mes sustiprinome jų širdis, kai jie atsistojo ir pareiškė: „Mūsų Viešpats yra Viešpats dangų ir žemės. Vietoj Jo mes nesišauksime jokių dievų, išties tai darydami skelbtume baisų melą.“

15 ˹Jie tarė vienas kitam˺: „Šie mūsų tautiečiai pasirinko ˹garbinti˺ kitus dievus vietoj Jo. Kodėl jie neatneša tam aiškaus įrodymo? Kas yra didesnis piktadarys už tą, kuris pramano melus apie Alachą?

16 Kai atsiskirsite nuo jų ir to, ką jie garbina, išskyrus Alachą, siekite prieglaudos oloje. Viešpats suteiks jums malonę ir padarys jūsų reikalą lengvu.“

17 Jūs būtumėt matę tekant saulei ją besisukant nuo jų olos dešinėn, o jai leidžiantis, nusigręžiant nuo jų kairėn, jiems esant jos viduje.[1] Tai yra vienas Alacho ženklų. Ką Alachas veda – tas yra vedamas, o ką Jis paklaidina – nerasi jam ginančio vedlio.

[1] Miegančiųjų oloje istorija kalba apie grupę jaunų krikščionių vyrų, kurie pasislėpė oloje dėl stabmeldžių persekiojimų. Pasislėpę oloje jie užmigo trims šimtams metų ir tapo stebuklu vietiniams gyventojams (tuo metu jau krikščionims), įrodančiu prikėlimą.

[1] Olos gyventojai miegojo jos prieangyje, taip pastoviai gaudami gryno oro, bet taip pat saulei niekuomet nešviečiant tiesiogiai ant jų, taip apsaugant juos nuo karščio.

18 Jūs būtumėt galvoję, kad jie yra nubudę, bet jie miegojo. Mes pasukome juos ant dešinio ir po to ant kairio šono, kai jų šuo ištiesęs letenas gulėjo ant slenksčio. Jeigu būtum į juos pažiūrėjęs, bėgtum nuo jų pilnas išgąsčio.

19 Taip prikėlėme juos, kad jie klaustų vieni kitų. Vienas jų tarė: „Kiek laiko čia prabuvote?“ Kai kurie atsakė: „Galbūt dieną ar dalį dienos.“ Kiti tarė: „Jūsų Viešpats žino geriau, kiek čia buvote. Siųskite vieną jūsų su šiomis sidabro monetomis į miestą, kad rastų tyro maisto ir atneštų jums aprūpinimą iš to. Tegul jis būna atsargus ir tegul nė vienas nesužino apie jus.

20 Iš tiesų, jeigu jie sužinos, užmėtys jus akmenimis arba sugrąžins į jų tikėjimą, ir tada niekada nebūsite sėkmingi.“

21 Taip Mes leidome juos atpažinti,[1] kad žmonės žinotų, jog Alacho pažadas ˹dėl prikėlimo˺ yra tiesa ir jog nėra abejonės dėl Valandos. Kai žmonės ginčijosi tarpusavyje dėl šio reikalo, kai kurie tarė: „Pastatykite statinį aplink juos. Jų Viešpats žino dėl jų geriau.“ Laimėjusieji ginčą tarė: „Mes pastatysime virš jų mečetę.“[2]

[1] Senovinės sidabro monetos išdavė, kad šie jaunuoliai yra iš praeities.

[2] Mečetė tiesiogine žodžio prasme reiškia puolimo kniūbsčia vietą. Bizantijos imperijos laikų bažnyčios Artimuosiuose Rytuose, kur ir įvyko Miegančiųjų oloje istorija, neturėdavo kėdžių. Juose maldininkai taip pat melsdavosi puldami kniūbsčia, kaip ir musulmonai, todėl jų bažnyčios atitinkamai galėjo būti vadinamos mečetėmis.

22 Kai kurie sakys: „Jie buvo trys, jų šuo ketvirtas.“ Kiti tars: „Jie buvo penki, jų šuo šeštas“, spėliodami aklai. Dar kiti sakys: „Jie buvo septyni, jų šuo aštuntas.“ Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Mano Viešpats žino geriau kiek jų buvo. Tik keli žmonės tai žino.“ Tad nesiginčyk su jais, nebent su užtikrintumu, ir neklausk apie tai nė vieno iš jų.

23 Niekada nesakyk dėl kažko: „Padarysiu tai rytoj“,

24 prie to nepridėjęs: „Jeigu Alachas to panorės.“ Bet jeigu užmirši, tada prisimink savo Viešpatį ir tark: „Viliuosi, kad mano Viešpats ves mane teisingiau už tai.“

25 Jie prabuvo oloje tris šimtus metų, pridedant devynis.[1]

[1] Trys šimtai saulės kalendoriaus metų yra lygūs trys šimtai devyniems mėnulio kalendoriaus metams.

26 Sakyk: „Alachas žino geriau, kiek jie prabuvo. Pas Jį yra ˹žinios apie˺ tai, kas paslėpta danguose ir žemėje. Kaip aiškiai Jis mato ir girdi! Nėra jiems be Jo padėjėjo ir neturi Jis bendrininkų priimdamas sprendimus.“

27 Skaityk, ˹Pranaše Muhamedai˺, kas buvo apreikšta iš tavo Viešpaties Rašto. Niekas negali pakeisti Jo žodžių ir nerasi be Jo jokios apsaugos.

28 Kantriai būk su meldžiančiais savo Viešpaties ryte ir vakare, siekiančiais Jo malonės.[1] Tegul tavo akys nenusigręžia nuo jų, trokšdamos šio pasaulio gėrybių. Nepaklusk tam, kurio širdis yra nedėmesinga Mūsų atminimui, kuris seka savo troškimais, kurio reikalas yra prarastas.

[1] Verčiant pažodžiui: „Siekiančiais Jo Veido.“

29 Sakyk: „˹Tai˺ tiesa iš jūsų Viešpaties. Tegul priima tikėjimą, kas nori, ir tegul atmeta, kas nori.“ Iš tiesų, Mes paruošėme piktadariams Ugnį, kurios sienos apsups juos. Kai jie maldaus palengvėjimo, jų palengvėjimui bus duotas vanduo, lyg išlydytas metalas, deginantis jų veidus. Koks siaubingas gėrimas! Kokia prasta poilsio vieta!

30 Iš tiesų, priimantiems tikėjimą ir darantiems gera – iš tiesų, Mes neatmesime atlygio gera darančiųjų.

31 Jiems bus duoti amžini Rojaus sodai, kuriuose teka upės. Jie bus išgražinti juose auksinėmis apyrankėmis ir dėvės žalius rūbus iš puikaus šilko ir brokato, atsilošę ant išpuoštų krėslų. Koks puikus atlygis! Kokia puiki poilsio vieta!

32 Papasakok jiems apie du vyrus. Vienam jų davėme du vynuogių sodus, apsupome juos palmėmis ir padarėme tarp jų pasėlių laukus.

33 Abu sodai davė savo derlių ir nieko nestigo. Mes padarėme tarp jų trykštančią upę.

34 Jis turėjo turtus, tad tarė savo draugui, kalbėdamas su juo: „Aš turiu daugiau turto už tave ir daugiau pagalbininkų.“

35 Jis žengė sodan, engdamas save. Jis tarė: „Nemanau, kad tai kada išnyks,

36 ir nemanau, kad Valanda ateis, o jei ir būsiu sugrąžintas pas savo Viešpatį, tikrai rasiu ten geriau negu tai, ˹ką turiu dabar˺.“

37 Jo draugas atsakė, kalbėdamas su juo: „Ar atmeti Tą, Kuris sukūrė tave iš dulkės ir po to iš sėklos lašelio, ir tada suformavo tave į žmogų?

38 Man – Jis yra Alachas, mano Viešpats. Aš negarbinu vietoj savo Viešpaties nieko.

39 Jei tik būtum sakęs, kai žengei į savo sodą: ‘Alachas to norėjo! Nėra galios, išskyrus pas Alachą!’, jeigu matai mane esant menkesniu už tave turtu ir palikuonimis.

40 Galbūt mano Viešpats suteiks man ˹kažką˺ geresnio už tavo sodus ir nusiųs ant jų negandą iš dangaus, kuri pavers juos dykviete,

41 arba jų vanduo įsigers žemėn taip giliai, kad nebegalėsi jo pasiekti.“

42 Taip visi jo vaisiai buvo pražudyti ir jis ėmė grąžyti savo rankas dėl to, ką jiems išleido, sodams begriūnant ant atramų, tardamas: „Vargas man! Jei tik nebūčiau garbinęs nieko kito vietoj savo Viešpaties!“

43 Jis neturėjo jam padedančių draugų be Alacho, ir negalėjo jis padėti nei sau pačiam.

44 Tokiu metu vienintelis padėjėjas yra Alachas, Tikrasis ˹Viešpats˺. Jis duoda geriausius atlygius ir geriausias baigtis.

45 Papasakok jiems apie žemiškąjį gyvenimą – jis yra kaip augalai žemėje žaliuojantys, kai jiems suteiktas vanduo, Mūsų siųstas iš dangaus. Tačiau po to jie pavirsta ražiena, pustoma vėjo. Alachas yra Galintis Viską.

46 Turtas ir vaikai tėra šio gyvenimo puošmenos, bet amžinai išliekantys geri darbai yra geriau tavo Viešpaties atlyginami ir labiau verti jų vylimosi.

47 Dieną, kai išjudinsime kalnus ir kai matysi žemę esant lyguma, Mes surinksime visus, nepalikdami nė vieno užnugaryje.

48 Jie bus pristatyti prieš tavo Viešpatį eilėmis ˹ir atmetusiems tikėjimą bus tarta˺: „Išties jūs grįžote pas Mus, kaip sukurti pirmą kartą, nors galvojote, kad nėra jums paskirto laiko.“

49 ˹Darbų˺ įrašas bus pateiktas, tad matysi nusikaltėlius bijančius to, kas jame. Jie tars: „Vargas mums! Kas šiame įraše! Jis nepalieka nė vieno mažo ar didelio reikalo – visi jie užrašyti.“ Jie atras viską, ką darė. Tavo Viešpats nenuskriaus nė vieno.

50 Kai tarėme angelams: „Pulkite kniūbsčia prieš Adomą“, jie puolė, išskyrus Iblysą. Jis buvo džinas. Jis maištavo prieš Viešpaties įsakymą. Ar tada imsite jį ir jo palikuonis kaip pagalbininkus vietoj Manęs, kai jie yra jūsų priešai? Koks siaubingas pakaitalas piktadariams!

51 Aš nepadariau jų liudininkais dangų ir žemės sukūrimo, nei sukūrimo jų pačių. Aš neėmiau klaidintojų Sau į padėjėjus.

52 Dieną, kai Jis tars: „Šaukitės stabų, kuriuos pramanėte greta Manęs“, jie šauksis jų, bet stabai neatsakys. Mes padarysime tarp jų mirtiną užkardą.

53 Nusikaltėliai matys Ugnį ir suvoks, jog kris į ją. Jie neras iš jos pabėgimo.

54 Išties Mes pateikėme šiame Korane žmonėms įvairiausius palyginimus, bet visuomet žmogus buvo labiausiai linkęs ginčytis.

55 Niekas neužkerta kelio žmonėms priimti tikėjimą ir prašyti savo Viešpaties atleidimo, kai juos pasiekia vedimas, išskyrus ˹reikalavimą˺, kad užkluptų juos ankstesniųjų ˹apreiškimą neigusių˺ žmonių likimas, ar kad bausmė stotų prieš juos piestu.

56 Mes siunčiame pasiuntinius tik kaip geros žinios nešėjus ir įspėjimo davėjus. Tačiau netikintieji ginčijasi teigdami melagystes, norėdami paneigti tiesą, ir laiko Mano apreiškimus bei įspėjimą juokais.

57 Tad kas yra didesnis piktadarys už tą, kuriam priminus apie Viešpaties apreiškimus, jis nusigręžia nuo jų ir pamiršta, ką darė jo rankos? Iš tiesų, Mes uždengėme jų širdis, palikdami juos nesuprantančius šio ˹Korano˺, o jų ausys yra kurčios. Jeigu tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, kviesi juos vedimui, jie niekada nebus vedami.

58 Tavo Viešpats yra Visa Atleidžiantis, malonės turėtojas. Jeigu pagriebtų juos už jų poelgius, pagreitintų jų bausmę. Bet jie turi paskirtą laiką, nuo kurio prieglobsčio neras.

59 Tai yra piktadarių gyvenvietės, kurias sunaikinome. Mes jų sunaikinimui nustatėme laiką.

60 ˹Atmink˺, kai Mozė tarė savo jaunam padėjėjui: „Aš nenustosiu, kol nepasieksiu dviejų jūrų sąlajos, net jei turėsiu keliauti amžius.“[1]

[1] Kartą pranašas Mozė, tebūnie jam taika, buvo paklaustas, kas yra daugiausia žinantis žmogus žemėje. Mozė atsakė, kad tai jis. Tada Dievas apreiškė, jog iš tiesų yra žmogus, vardu Khidr, kuris žino daugiau už jį, ir liepė keliauti Mozei, kad sutiktų Khidr ten, kur susijungia dvi jūros.

1 Šlovė ir dėkingumas Alachui, Kuris apreiškė Raštą Savo tarnui ir nepadarė jame nukrypimų ˹nuo tiesos˺,

2 ˹bet perdavė jį˺ teisingą, kad perspėtų apie Savo griežtą bausmę ir kad duotų gerą žinią gera darantiems tikintiesiems, jog jiems skirtas atlygis puikus,

3 kuriame jie bus amžinai,

4 ir kad perspėtų skelbiančius: „Alachas turi palikuonį!“

5 Nei jie, nei jų protėviai neturi apie tai žinių. Kokie sunkūs žodžiai sklinda iš jų burnų! Jie kalba tik melus.

6 Galbūt tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, trokši iš sielvarto pražudyti save, jeigu jie ir toliau netikės šia žinia.

7 Iš tiesų, Mes padarėme tai, kas ant žemės, jos puošmena, kad išmėgintume, kurie jūsų bus geriausi darbuose.

8 Iš tiesų, Mes padarysime tai, kas ant jos, negyva dirva.

9 Ar manei, ˹Pranaše Muhamedai˺, kad olos ir įrašo gyventojai yra iš Mūsų nuostabiųjų ženklų?[1]

61 Pasiekę sąlają, jie užmiršo savo žuvį, kuri išsprūdusi išplaukė į jūrą.

62 Kai jie nutolo, Mozė tarė savo jaunajam padėjėjui: „Atnešk mūsų patiekalą. Išties išvargome nuo šios kelionės.“

63 Jis atsakė: „Ar atsimeni, kai ilsėjomės ant uolos nuolaužos? Iš tiesų, tada užmiršau žuvį. Tik Šėtonas privedė mane prie jos užmiršimo. Tada ji nuplaukė savo keliu jūron, stebuklingu būdu.“

64 Mozė atsakė: „Būtent to ir siekėme.“[1] Tad jie grįžo savo pėdsakais atgalios.

[1] Prieš kelionę Dievas apreiškė Mozei, tebūnie jam taika, kad toje vietoje, kur praras savo maistą (sūdytą žuvį), jis sutiks žinių turintį žmogų.

65 Ten jie rado Mūsų tarną, kuriam suteikėme Savo malonę ir davėme jam Savo žinių.

66 Mozė tarė: „Ar galiu sekti tavimi, kad išmokytum mane iš savo turimų teisingo vedimo žinių?“

67 Jis atsakė: „Iš tiesų, tu neišbūsi kantrus su manimi.

68 Kaip galėtum išbūti kantrus dėl to, ko negali aprėpti savo žiniomis?“

69 Mozė tarė: „Tu rasi mane, Alachui leidus, kantrų, ir aš paklusiu tavo nurodymams.“

70 Jis atsakė: „Jeigu seksi manimi, tada neklausk apie nieką, kol pats tau to nepaaiškinsiu.“

71 Tad jiedu leidosi į kelią, kol įlipo laivan. Jis prakiurdė jį. Mozė tarė: „Ar padarei tai, kad nuskęstų jo žmonės? Išties atlikai blogą veiksmą!“

72 Jis atsakė: „Ar nesakiau, kad neišbūsi su manimi?“

73 Mozė tarė: „Nekaltink manęs dėl to, ką užmiršau, ir neapsunkink manęs reikale ˹su tavimi˺.“

74 Tad jiedu leidosi į kelią, kol sutiko berniuką. Jis nužudė jį. Mozė tarė: „Ar nužudei nekaltą sielą, kuri nenužudė nieko? Išties atlikai siaubingą veiksmą.“

75 Jis atsakė: „Ar nesakiau tau, kad neišbūsi kantrus su manimi?“

76 Mozė tarė: „Jeigu paklausiu tavęs apie bet ką po šito, tada nebekeliauk su manimi. Išties gavai iš manęs ˹pakankamai˺ pasiteisinimų.“

77 Tad jiedu leidosi į kelią, kol pasiekė miestelio žmones. Jie paprašė maisto, bet žmonės atsisakė būti svetingi. Jie rado jame begriūvančią sieną, tad jis atstatė ją. Mozė tarė: „Jeigu norėtum, būtum paėmęs už tai atlygį.“

78 Jis atsakė: „Tai yra mūsų išsiskyrimas. Aš paaiškinsiu tai, dėl ko neišbuvai kantrus.

79 Kalbant apie laivą, jis priklausė varguoliams, dirbantiems jūroje. Norėjau jį apgadinti, nes prieš juos buvo karalius, atimantis kiekvieną laivą per prievartą.

80 Kalbant apie berniuką, jo tėvai buvo tikintieji ir bijojome, kad jis apsunkins juos neklusnumu ir netikėjimu.

81 Tad norėjome, kad jų Viešpats duotų jiems kitą, tyresnį ir maloningesnį už jį.

82 O siena – ji priklausė dviem našlaičiams miestelyje ir po ja buvo jiems priklausantis lobis, o jų tėvas buvo teisuolis. Tavo Viešpats norėjo, kad jie pasiektų pilnametystę ir atsiimtų savo lobį, kaip malonę iš tavo Viešpaties. Aš nedariau to vedamas savo troškimų. Tai yra paaiškinimas to, dėl ko negalėjai išbūti kantrus.“

83 Jie klausia tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, apie Zulkarnainą.[1] Sakyk: „Papasakosiu jums apie jį.“

[1] Žodis „Zulkarnain“ reiškia dviragį. Taip buvo vadinamas doras karalius, pagarsėjęs tolimomis kelionėmis. Galimai jis buvo vadinamas dviragiu, nes pasiekė du pasaulio ragus/taškus rytuose ir vakaruose. Anot kai kurių aiškintojų, Zulkarnainas buvo Aleksandras Didysis, bet ši nuomonė neturi stipraus istorinio pagrindo.

84 Iš tiesų, Mes įtvirtinome jį žemėje ir atvėrėme jam visus kelius.[1]

[1] „Visi keliai“ šioje eilutėje reiškia galimybes pasiekti viską, ko panori.

87 Jis atsakė: „Kas bus piktadarys – nubausime jį ir jis bus sugrąžintas pas Viešpatį savo, Kuris nubaus jį bausme baisia,

88 o kas priims tikėjimą ir darys gera – jam skirtas geras atlygis ir įsakysime jiems daryti tai, kas lengva.“

89 Tad jis toliau nukeliavo keliu,

90 iki pasiekė saulės kilimo vietą ˹rytuose˺. Jis atrado ją kylant virš žmonių, kuriems nepadarėme nuo jos jokio uždangalo.

91 Taip buvo! Išties Mes apie jį žinojome viską.

92 Tad jis toliau nukeliavo keliu,

93 iki pasiekė vietą tarp dviejų kalnų. Jis rado prieš juos žmones, vargiai suprantančius ˹jo˺ kalbą.

94 Jie tarė: „Zulkarnainai! Iš tiesų, Gogas ir Magogas daro nedorybes žemėje. Ar galime sumokėti tau duoklę, kad pastatytum pertvarą tarp mūsų ir jų?“

95 Jis atsakė: „Tai, ką man suteikė Viešpats, yra geriau, tačiau padėkite savo jėgomis ir aš pastatysiu tarp jūsų ir jų užtvarą.

96 Atneškite man geležies plytas!“ Kai užpildė ˹tarpą˺ tarp kalnų, jis įsakė: „Pūskite!“ Kai geležis tapo įkaitusi iki raudonumo, jis tarė: „Atneškite man išlydytą varį, kad ant jos užpilčiau.“

97 Tad jie negalėjo jos perlipti ir negebėjo jos pragriauti.

98 Jis tarė: „Tai yra malonė iš mano Viešpaties. Tačiau kai mano Viešpaties pažadas ateis, Jis sulygins ją su žeme. Mano Viešpaties pažadas yra teisus.“

99 Tądien leisime Gogui ir Magogui plūsti vieniems ant kitų ir bus papūsta į Ragą. Tada surinksime juos visus kartu.

100 Tądien aiškiai pristatysime Pragarą netikintiesiems,

101 kurių akys buvo uždengtos nuo Mūsų atminimo, kurie negebėjo girdėti.

102 Ar netikintieji mano, kad gali imti Mano tarnus vietoj Manęs kaip savo gynėjus? Iš tiesų, Mes paruošėme Pragarą netikinčiųjų būstui.

103 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Ar turėtume jums pranešti apie daugiausia praradusius savo darbais?

104 Jų pastangos yra bergždžios šiame gyvenime, kai jie mano esą darantys gera!

105 Jie atmeta savo Viešpaties ženklus ir susitikimą su Juo.“ Taip jų darbai nueina niekais, tad Prikėlimo Dieną nesuteiksime Mes jų darbams jokio svorio.

106 Tai yra atlygis jiems – Pragaras – už netikėjimą ir Mano ženklų bei pasiuntinių išjuokimą.

107 Iš tiesų, priimantys tikėjimą ir darantys gera turės aukščiausius Rojaus sodus savo būstui.

108 Jie bus juose amžinai, netrokštantys nieko kito.

109 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Jeigu vandenynas būtų rašalu mano Viešpaties žodžių ˹užrašymui˺, jis išsektų dar prieš išsenkant mano Viešpaties žodžiams, net jeigu būtų pripildytas dar kartą tiek.“

110 Sakyk: „Aš esu žmogus, kaip ir jūs. Man buvo apreikšta, kad jūsų dievas yra Vienatinis Dievas. Tad kas tikisi susitikimo su savo Viešpačiu, tegul daro gera ir negarbina nieko kito vietoj Viešpaties savo.

85 Tad jis nukeliavo keliu,

86 iki pasiekė saulės leidimosi vietą ˹vakaruose˺, kurioje atrado ją ˹lyg˺ besileidžiant į tamsaus purvo jūrą ir surado ten žmonių.[1] Mes tarėme: „Zulkarnainai! Rinkis arba bausti juos, arba elgtis su jais geruoju.“

[1] Vienas garsių Korano egzegetų, Ibn Kaṡīr al-Dimašḳī (m. 1370 po Kr.), aiškindamas šia eilutę teigė, kad ji apibūdina vietą vakaruose, už kurios nebeįmanoma keliauti, pridurdamas, jog saulės leidimasis į purvo jūra šioje eilutėje išreiškiamas perkeltine prasme, t. y. ji atrodo, lyg besileistų į jūrą, kai yra suprantama, kad ji ir toliau keliauja savo orbita. Panašiai ir šiandien lietuvių kalboje sakoma, kad saulė „leidžiasi į jūrą“, bet suprantama, kad tai nėra tiesioginis išsireiškimas.