18. Ola

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

10 Kai jaunuoliai atsitraukė olon ir tarė: „Mūsų Viešpatie! Suteik mums Savo malonę ir paruošk mūsų reikalą tinkamai.“

11 Tad Mes uždengėme jų klausą ˹juos užmigdydami kietu miegu˺ Oloje metų skaičiui.

12 Po to prikėlėme juos, kad parodytume, kuri iš dviejų grupių geriau apskaičiavo, kiek laiko jie ten praleido.

13 Mes perduodame šią istoriją tau tiesoje. Jie buvo jaunuoliai, kurie tikėjo į savo Viešpatį, tad Mes suteikėme jiems dar didesnį vedimą.

14 Mes sustiprinome jų širdis, kai jie atsistojo ir pareiškė: „Mūsų Viešpats yra Viešpats dangų ir žemės. Vietoj Jo mes nesišauksime jokių dievų, kitaip skelbtume baisų melą.

15 Šie mūsų tautiečiai paėmė dievus vietoj Jo. Kodėl jie neatneša aiškaus įrodymo tam? Kas yra didesnis piktadarys, nei kuriantis apie Alachą melą?

16 Kai atsiskirsite nuo jų ir to, ką jie garbina, išskyrus Alachą, siekite prieglaudos oloje. Viešpats suteiks jums malonę ir padarys jūsų reikalą lengvu.“

17 Jūs būtumėt matę tekant saulei ją besisukant nuo olos dešinėn, o jai leidžiantis, nusisukant nuo jų kairėn, jiems esant jos viduje.[1] Tai yra vienas Alacho ženklų. Ką Alachas veda – tas yra vedamas, o ką Jis paklaidina – nerasi jam vedlio gynėjo.

[1] Miegančiųjų Oloje istorija kalba apie grupę jaunų krikščionių vyrų, kurie pasislėpė oloje dėl patiriamų stabmeldžių persekiojimų. Pasislėpę oloje jie užmigo trims šimtams metų ir tapo stebuklu vietiniams gyventojams (tuo metu jau krikščionims), įrodančiu prikėlimą.

[1] Olos gyventojai miegojo jos prieangyje, taip pastoviai gaudami gryno oro, bet taip pat saulei niekuomet nešviečiant tiesiogiai ant jų, taip apsaugant juos nuo karščio.

18 Jūs būtumėt galvoję, jog jie yra nubudę, bet jie miegojo. Mes apsukome juos ant dešinio ir kairio šono, kuomet jų šuo ištiesęs letenas gulėjo ant slenksčio. Jeigu būtum į juos pažiūrėjęs, bėgtum nuo jų pilnas išgąsčio.

19 Taip Mes prikėlėme juos, kad jie klaustų vieni kitų. Vienas jų tarė: „Kiek laiko čia prabuvote?“ Kai kurie atsakė: „Galbūt dieną ar dalį dienos.“ Kiti tarė: „Jūsų Viešpats žino geriau, kiek čia buvote. Siųskite vieną jūsų su šiomis sidabro monetomis į miestą, kad rastų tyro maisto bei atneštų jūsų aprūpinimą iš to. Tegul jis būna atsargus ir tegul nė vienas nesužino apie jus.

20 Iš tiesų, jeigu jie sužinos apie jus, užmėtys jus akmenimis arba sugrąžins į jų tikėjimą ir tada niekaip nebūsite sėkmingi.“

21 Taip Mes leidome sužinoti apie juos,[1] kad jų žmonės žinotų, jog Alacho pažadas ˹dėl prikėlimo˺ yra tiesa ir jog nėra abejonės dėl Valandos. Kai žmonės ginčijosi tarp savęs dėl šio reikalo, kai kurie tarė: „Pastatykite statinį aplink juos. Jų Viešpats žino geriau dėl jų.“ Laimėjusieji ginčą tarė: „Mes pastatysime virš jų mečetę.“[2]

[1] Senovinės sidabro monetos išdavė, kad šie jaunuoliai yra iš ankstesnių laikų.

[2] Mečetė tiesiogine žodžio prasme reiškia „puolimo kniūbsčia vieta“. Bizantijos imperijos laikų bažnyčios Artimuosiuose Rytuose, kur ir įvyko Olos gyventojų istorija, neturėdavo kėdžių. Juose maldininkai taip pat melsdavosi puldami kniūbsčia, kaip ir musulmonai, todėl jų bažnyčios atitinkamai galėjo būti vadinamos mečetėmis.

22 Kai kurie sakys: „Jie buvo trys, jų šuo ketvirtas.“ Kiti sakys: „Jie buvo penki, jų šuo šeštas“, spėliodami aklai. Dar kiti sakys: „Jie buvo septyni, jų šuo aštuntas.“ Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Mano Viešpats žino geriau jų skaičių. Tik keli žmonės jį žino.“ Tad nesiginčyk su jais, išskyrus užtikrintomis žiniomis, ir neklausk dėl to nė vieno iš jų.

23 Niekada nesakyk dėl kažko: „Padarysiu tai rytoj“,

24 prie to nepridėjęs: „Jeigu Alachas to panorės.“ Bet jeigu užmirši, tada prisimink savo Viešpatį ir tark: „Viliuosi, jog mano Viešpats ves mane teisingiau už tai.“

25 Jie prabuvo oloje tris šimtus metų, pridedant devynis.[1]

[1] Trys šimtai saulės kalendoriaus metų yra lygūs trims šimtams ir devyniems mėnulio kalendoriaus metams.

26 Sakyk: „Alachas žino geriau, kiek jie prabuvo. Pas Jį yra ˹žinios˺ nematomo dangų ir žemės. Kaip aiškiai Jis mato ir girdi! Nėra jiems be Jo padėjėjo, ir neturi Jis bendrininkų priimdamas sprendimus.“

27 Skaityk, ˹Pranaše Muhamedai˺, kas buvo apreikšta iš tavo Viešpaties Rašto. Niekas negali pakeisti Jo žodžių; tu nerasi be Jo jokios apsaugos.

28 Kantriai būk su meldžiančiais savo Viešpaties ryte ir vakare, siekiančiais Jo Veido.[1] Tegul tavo akys nenusigręžia nuo jų, trokšdamos šio pasaulio gėrybių. Nepaklusk tam, kurio širdis yra nedėmesinga Mūsų atminimui, kuris seka savo troškimais, kurio reikalas yra prarastas.

[1] T.y. siekdami tik Dievo malonės, ne žemiškųjų dalykų.

29 Sakyk: „˹Tai yra˺ tiesa iš jūsų Viešpaties. Tegul priima tikėjimą, kas nori, ir tegul atmeta, kas nori.“ Iš tiesų, Mes paruošėme piktadariams Ugnį, kurios sienos apsups juos. Kai jie maldaus palengvėjimo, jiems bus duotas palengvėjimui vanduo, lyg išlydytas metalas, deginantis jų veidus. Koks baisus gėrimas! Kokia baisi poilsio vieta!

30 Iš tiesų, priimantiems tikėjimą ir darantiems gera – iš tiesų, Mes neatmesime atlygio gera darančiųjų.

31 Jiems bus duoti Amžini Rojaus sodai, kuriuose teka upės. Jie bus išgražinti juose apyrankėmis auksinėmis ir aprengti žaliais drabužiais iš puikaus šilko ir brokato, atsilošę ant išpuoštų krėslų. Koks puikus atlygis! Kokia puiki poilsio vieta!

32 Duok jiems dviejų vyrų pavyzdį. Vienam jų davėme du vynuogių sodus, apsupome juos palmėmis ir padarėme tarp jų pasėlių laukus.

33 Abu sodai davė savo derlių ir niekuo nenusileido. Mes padarėme tarp jų trykštančią upę.

34 Jis turėjo ir vaisių, tad tarė savo draugui, kalbėdamas su juo: „Aš turiu daugiau turto nei tu ir daugiau pagalbininkų.“

35 Jis žengė sodan, būdamas neteisingu sau, tardamas: „Nemanau, jog tai kada nors išnyks,

36 ir nemanau, jog Valanda ateis, o jeigu ir būčiau sugrąžintas pas savo Viešpatį, tikrai rasčiau ten geriau negu visa tai, ˹ką turiu dabar˺.“

37 Jo draugas atsakė, kalbėdamas su juo: „Ar atmeti Tą, Kuris sukūrė tave iš dulkės ir po to iš skysčio lašelio, ir tada suformavo tave į vyrą?

38 Man – Jis yra Alachas, mano Viešpats. Aš negarbinu vietoj savo Viešpaties nieko.

39 Jei tik būtum sakęs, kai žengei į savo sodą: ‘Alachas to norėjo! Nėra galios, išskyrus pas Alachą!’ jeigu matai mane esant prastesniu už tave turtu ir palikuonimis.

40 Galbūt mano Viešpats suteiks man ˹kažką˺ geresnio už tavo sodus ir nusiųs ant jų negandą iš dangaus, kuri pavers juos dykviete,

41 arba jų vanduo įsigers žemėn taip giliai, kad nebegalėsi jo pasiekti.“

42 Taip visi jo vaisiai buvo pražudyti, tad ėmė jis grąžyti savo rankas už tai, ką jiems išleido, sodams begriūnant ant atramų, tardamas: „Vargas man! Kad nebūčiau garbinęs nieko kito vietoj savo Viešpaties!“

43 Jis neturėjo draugų, padedančių jam, išskyrus Alachą, ir negalėjo jis padėti nei sau pačiam.

44 Tokiu metu vienintelis padėjėjas yra Alachas, Tikrasis ˹Viešpats˺. Jis duoda geriausius atlygius ir geriausias pabaigas.

45 Duok jiems žemiško gyvenimo palyginimą: jis yra kaip augalai žemėje žaliuojantys, kai jiems suteiktas vanduo, iš dangaus Mūsų siųstas, bet po to jie pavirsta ražiena, pustoma vėjo. Alachas yra Galintis viską.

46 Turtas ir vaikai tėra šio gyvenimo puošmenos. Bet amžinai išliekantys geri darbai yra geriau pas tavo Viešpatį atlygiu ir labiau verti jų vylimosi.

47 Dieną, kai išjudinsime kalnus ir kai matysi žemę esant lyguma, Mes surinksime visus, nepalikdami nė vieno užnugaryje.

48 Jie bus pristatyti prieš tavo Viešpatį eilėmis ˹ir atmetusiems tikėjimą bus tarta˺: „Išties jūs grįžote pas Mus, kaip sukurti pirmą kartą, nors galvojote, jog nėra jums paskirto laiko.“

49 ˹Darbų˺ įrašas bus pateiktas, ir matysi nusikaltėlius bijančius to, kas jame. Jie tars: „Vargas mums! Kas šiame įraše! Jis nepalieka nė vieno mažo ar didelio reikalo jo neužrašęs.“ Jie atras viską, ką darė. Tavo Viešpats nenuskriaus nė vieno.

50 Kai tarėme angelams: „Pulkite kniūbsčia prieš Adomą“, jie visi puolė, išskyrus Iblysą, kuris buvo iš džinų tarpo. Jis maištavo prieš Viešpaties įsakymą. Ar tada imsite jį ir jo palikuonis pagalbininkais vietoj Manęs, jiems esant jūsų priešais? Koks prastas pakaitalas piktadariams!

51 Aš nepadariau jų liudininkais dangų ir žemės sukūrimo, nei sukūrimo jų pačių. Aš neėmiau klaidintojų Sau padėjėjais.

52 Dieną, kai Jis tars: „Šaukitės stabų, kuriuos pramanėte greta Manęs“, jie šauksis jų, bet stabai neatsakys. Mes padarėme tarp jų mirtiną užkardą.

53 Nusikaltėliai matys Ugnį ir suvoks, jog kris į ją. Jie neras iš jos pabėgimo.

54 Išties Mes pateikėme šiame Korane žmonėms kiekvieną palyginimą, tačiau žmogus visuomet buvo labiausiai linkęs ginčytis.

55 Niekas neužkerta kelio žmonėms tikėti ir prašyti savo Viešpaties atleidimo, kai juos pasiekia vedimas, išskyrus ˹reikalavimas˺, kad pasiektų juos ˹apreiškimą neigusių˺ ankstesniųjų žmonių likimas, ar kad bausmė stotų prieš juos piestu.

56 Mes siunčiame pasiuntinius tik geros žinios nešėjais ir įspėjimo davėjais. Bet netikintieji ginčijasi melagingais įrodymais, norėdami paneigti tiesą, ir laiko Mano apreiškimus bei perspėjimą juokais.

57 Tad kas elgiasi pikčiau už tą, kuriam priminus Viešpaties apreiškimus, jis nusigręžia nuo jų ir pamiršta, ką darė jo rankos? Iš tiesų, Mes uždengėme jų širdis, palikdami juos nesuprantančiais šio ˹Korano˺, o jų ausyse yra kurtumas. Jeigu tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, kviesi juos vedimui, jie niekada nebus vedami.

58 Tavo Viešpats yra Visa Atleidžiantis, malonės turėtojas. Jeigu pagriebtų juos už jų poelgius, Jis pagreitintų jų bausmę. Bet jie turi paskirtą laiką, nuo kurio prieglobsčio neras.

59 Tai yra piktadarių bendruomenės, kurias sunaikinome, ir nustatėme jų sunaikinimui laiką.

60 ˹Atmink˺, kai Mozė tarė savo jaunam padėjėjui: „Aš nenustosiu, kol nepasieksiu dviejų jūrų sąlajos, net jei turėsiu keliauti amžius.“[1]

[1] Kartą pranašas Mozė, tebūnie jam taika, buvo paklaustas, kas yra daugiausia žinantis žmogus žemėje, Mozė atsakė, kad tai jis. Tada Dievas apreiškė, jog iš tiesų yra žmogus, vardu Khidr, kuris žino daugiau už jį, ir liepė keliauti, kad sutiktų jį ten, kur susijungia dvi jūros.

1 Šlovė ir dėkingumas Alachui, Kuris apreiškė Raštą Savo tarnui, nepadaręs jame nukrypimų,

2 ˹bet padaręs jį˺ teisingu, kad perspėtų apie Savo griežtą bausmę ir kad praneštų gerą žinią priėmusiems tikėjimą, darantiems gera, kad jiems skirtas atlygis puikus,

3 kuriame jie bus amžinai,

4 ir perspėjimui skelbiančių: „Alachas turi palikuonį!“

5 Nei jie, nei jų protėviai neturi apie tai žinių. Kokie sunkūs žodžiai sklinda iš jų burnų! Jie kalba tik melus.

6 Galbūt tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, trokši pražudyti save iš sielvarto, jeigu jie ir toliau netikės šia žinia.

7 Iš tiesų, Mes padarėme tai, kas ant žemės, jos puošmena, kad išmėgintume, kurie jūsų bus geresni darbuose.

8 Iš tiesų, po to Mes padarysime tai, kas ant jos, negyva dirva.

9 Ar galvojai, jog Olos ir Įrašo gyventojai yra iš Mūsų nuostabiųjų ženklų?[1]

61 Pasiekę sąlają tarp jų, jie užmiršo savo žuvį, kuri išsprūdusi išplaukė į jūrą.

62 Kai jie nutolo, jis tarė savo jaunajam padėjėjui: „Atnešk mūsų patiekalą. Išties mes išvargome nuo šios kelionės.“

63 Jis atsakė: „Ar atsimeni, kai ilsėjomės ant uolos nuolaužos? Iš tiesų, tada aš užmiršau žuvį. Niekas neprivedė manęs prie jos užmiršimo, išskyrus Šėtoną. Tada ji nuplaukė savo keliu jūron, stebuklingu būdu.“

64 Mozė atsakė: „Tai yra, ko siekėme.“[1] Tad jie grįžo savo pėdsakais atgalios.

[1] Prieš kelionę, Mozei, tebūnie jam taika, buvo duotas ženklas, kad toje vietoje, kur jie praras savo maistą (sūdytą žuvį), jie sutiks žinių turintį žmogų.

65 Ten jie rado Mūsų tarną, kuriam davėme Savo malonę ir suteikėme jam Savo žinių.

66 Mozė tarė: „Ar galiu sekti tavimi, kad išmokytum mane iš savo turimų teisingo vedimo žinių?“

67 Jis atsakė: „Iš tiesų, tu negali būti kantrus su manimi.

68 Kaip galėtum būti kantrus dėl to, ko negali aprėpti savo žiniomis?“

69 Mozė tarė: „Tu atrasi mane, Dievui leidus, kantrų, ir aš paklusiu tavo nurodymams.“

70 Jis atsakė: „Jeigu seksi manimi, tada neklausk apie nieką, iki pats nepaaiškinsiu tau to.“

71 Tad leidosi jiedu į kelią, iki įlipo laivan. Jis prakiurdė jį. Mozė tarė: „Ar padarei tai, kad nuskęstų jo žmonės? Išties atlikai blogą veiksmą.“

72 Jis atsakė: „Argi nesakiau, kad neturėsi kantrybės su manimi?“

73 Mozė tarė: „Nekaltink manęs dėl to, ką užmiršau, ir neapsunkink manęs mano reikale ˹su tavimi˺.“

74 Tad jiedu leidosi į kelią, iki sutiko berniuką. Jis nužudė jį. Mozė tarė: „Ar nužudei nekaltą sielą, kuri nenužudė nieko? Išties atlikai siaubingą veiksmą.“

75 Jis atsakė: „Ar nesakiau, kad neturėsi kantrybės su manimi?“

76 Mozė tarė: „Jeigu paklausiu tave apie bet ką po šito, tada nebekeliauk su manimi. Išties gavai iš manęs ˹pakankamai˺ pasiteisinimų.“

77 Tad jiedu leidosi į kelią, iki pasiekė miestelio žmones. Jie paprašė jų maisto, bet žmonės atsisakė būti svetingais. Jie rado jame begriūvančią sieną, tad jis atstatė ją. Mozė tarė: „Jeigu norėtum, būtum paėmęs už tai atlygį.“

78 Jis atsakė: „Tai yra mūsų išsiskyrimas. Aš paaiškinsiu tai, ko negalėjai kantriai išlaukti.

79 Kalbant apie laivą, jis priklausė neturtingiesiems, dirbantiems jūroje. Tad norėjau jį apgadinti, nes prieš juos buvo karalius, atimantis kiekvieną laivą per prievartą.

80 Kalbant apie berniuką, jo tėvai buvo tikintieji ir mes bijojome, kad jis apsunkins juos neklusnumu ir netikėjimu.

81 Tad norėjome, kad jų Viešpats duotų jiems kitą, geresnį už jį tyrumu ir artimesnį malone.

82 Kalbant apie sieną, ji priklausė dviem našlaičiams miestelyje ir po ja buvo jiems priklausantis lobis, o jų tėvas buvo doras žmogus. Tavo Viešpats norėjo, kad jie pasiektų pilnametystę ir atsiimtų savo lobį, malone iš tavo Viešpaties. Aš nedariau to dėl savo troškimų. Tai yra paaiškinimas to, ko negalėjai kantriai iškęsti.“

83 Jie klausia tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, apie Zulkarnainą.[1] Sakyk: „Aš pateiksiu jums apie jį pasakojimą.“

[1] Žodis „Zulkarnain“ reiškia dviragį. Taip buvo vadinamas doras karalius, pagarsėjęs tolimomis kelionėmis. Galimai jis buvo vadinamas dviragiu, nes pasiekė du pasaulio ragus/taškus rytuose ir vakaruose. Pagal kai kuriuos aiškintojus, Zulkarnainas buvo Aleksandras Didysis, bet ši nuomonė neturi stipraus istorinio pagrindo.

84 Iš tiesų, Mes įtvirtinome jį žemėje ir atvėrėme jam kelią viskam.

85 Tad jis nukeliavo keliu,

86 iki pasiekė saulės leidimosi vietą ˹vakaruose˺, kurioje atrado ją ˹lyg˺ besileidžiant į tamsaus purvo jūrą ir surado ten žmonių.[1] Mes tarėme: „Zulkarnainai! Rinkis arba bausti juos, arba elgtis su jais geruoju.“

[1] Vienas garsiausių Korano egzegetų, Ibn Kaşīr al-Dimašḳī (m. 1370 po Kr.), aiškindamas šia Korano eilutę teigė, kad ji apibūdina vietą vakaruose, už kurios nebeįmanoma keliauti, pridurdamas, jog saulės leidimasis į purvo jūra šioje eilutėje išreiškiamas perkeltine prasme, t.y. ji atrodo, lyg besileistų į jūrą, kuomet yra suprantama, kad ji ir toliau keliauja orbita.

87 Jis atsakė: „Kas bus piktadarys – mes nubausime jį ir jis bus sugrąžintas pas savo Viešpatį, Kuris nubaus jį baisia bausme,

88 o kas priims tikėjimą ir darys gera – jam skirtas geras atlygis ir mes įsakysime jiems daryti tai, kas lengva.“

89 Tad jis nukeliavo keliu,

90 iki pasiekė saulės kilimo vietą ˹rytuose˺. Jis atrado ją kylant virš žmonių, kuriems Mes nepadarėme nuo jos jokio uždangalo.

91 Taip buvo! Išties Mes apie jį žinojome viską.

92 Tad jis nukeliavo keliu,

93 iki pasiekė vietą tarp dviejų kalnų. Jis rado prieš juos žmones, vargiai suprantančius ˹jo˺ kalbą.

94 Jie tarė: „Zulkarnainai! Iš tiesų, Gogas ir Magogas yra piktadariai žemėje. Ar galime sumokėti tau duoklę, kad pastatytum atskyrimą tarp mūsų ir jų?“

95 Jis atsakė: „Tai, ką man suteikė Viešpats, yra geriau, tačiau padėkite savo jėgomis ir aš pastatysiu tarp jūsų ir jų užtvarą.

96 Atneškite man geležies plytas!“ Kai užpildė ˹tarpą˺ tarp kalnų, jis įsakė: „Pūskite!“ Kai geležis tapo įkaitusi iki raudonumo, jis tarė: „Atneškite man išlydytą varį, kad ant jos užpilčiau.“

97 Tad jie negalėjo jos perlipti ir negalėjo jos pragriauti.

98 Jis tarė: „Tai yra malonė mano Viešpaties. Bet kai mano Viešpaties pažadas ateis, Jis sulygins ją su žeme. Mano Viešpaties pažadas yra teisus.“

99 Tądien Mes leisime jiems [t.y. Gogui ir Magogui] plūsti vienam ant kito ir bus papūsta į Ragą. Tada Mes surinksime juos visus kartu.

100 Tądien Mes aiškiai pristatysime atmetusiems tikėjimą Pragarą,

101 kurių akys buvo uždengtos nuo Mūsų atminimo, kurie buvo negalintys girdėti.

102 Ar netikintieji mano, kad gali imti Mano tarnus vietoje Manęs savo gynėjais? Iš tiesų, Mes paruošėme Pragarą būstu netikintiesiems.

103 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Ar turėtume jus informuoti apie didžiausius nevykėlius savo darbuose?

104 Jų pastangos yra bergždžios šiame gyvenime, kai jie mano darantys gera!

105 Jie atmeta savo Viešpaties ženklus ir susitikimą su Juo.“ Taip jų darbai tampa beverčiais, tad Teismo Dieną nesuteiksime Mes jų darbams jokio svorio.

106 Tai yra atlygis jiems – Pragaras – už jų netikėjimą ir Mano ženklų bei pasiuntinių išjuokimą.

107 Iš tiesų, priimantys tikėjimą ir darantys gera turės Rojaus sodus būstui savo.

108 Jie bus juose amžinai, netrokšdami nieko kito.

109 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Jeigu vandenynas būtų rašalu ˹užrašymui˺ mano Viešpaties žodžių, jis išsektų prieš išsenkant mano Viešpaties žodžiams, net jeigu jis būtų pripildytas dar kartą tiek.“

110 Sakyk: „Aš esu žmogus, kaip ir jūs. Man buvo apreikšta, kad jūsų dievas yra Vienas Dievas. Tad kas tikisi susitikimo su savo Viešpačiu, tegul atlieka gerus darbus ir negarbina jokių stabų vietoj savo Viešpaties.