19. Marija

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

2 Tai priminimas apie tavo Viešpaties malonę Savo tarnui Zacharijui,

3 kai jis meldė savo Viešpaties slapčia,

4 tardamas: „Mano Viešpatie! Iš tiesų, mano kaulai nusilpo ir galva pražilo, tačiau niekada nebuvau savo maldomis Tau, mano Viešpatie, nuviltas!

5 Aš susirūpinau savo artimųjų ˹tikėjimu˺ po manęs,[1] o mano žmona yra nevaisinga. Tad suteik man palikuonį iš Savo malonės,

[1] Žr.: 2:1 išnašą.

[1] Zacharijus bijojo, kad jo artimieji iš tėvo pusės, turėję tęsti religijos išlaikymą šeimoje, neatliks savo darbo dėl pasinėrimo į žemiškąjį gyvenimą.

[1] Sesuo šioje eilutėje reiškia ne kraujo ryšius, bet dvasinį artumą. Marija savo pamaldumu žmonių akyse prilygo Aaronui, Mozės, tebūnie jiems taika, broliui, ir dėl to buvo vadinama Aarono seserimi.

29 Ji parodė į kūdikį. Jie tarė: „Kaip kalbėsime su kūdikiu, esančiu lopšyje?“

30 ˹Jėzus˺ pasakė: „Iš tiesų, aš esu Alacho tarnas – Jis davė man Raštą ir padarė mane pranašu,

31 ir padarė mane palaimintu, kur tik bebūčiau, ir liepė atlikti maldą ir duoti išmaldos mokestį, kol būsiu gyvas,

32 ir būti pareigingu savo motinai. Jis nepadarė manęs pasipūtėliu, neklusniu.

33 Taika man gimimo ir mirties dieną, ir Dieną, kai būsiu prikeltas gyventi!“

34 Tai Jėzus, Marijos sūnus – tiesos žodis, dėl kurio jie nesutaria.

35 Nedera Alachui turėti sūnų, išaukštintas Jis! Kai priima sprendimą, Jis pasako: „Būk!“ ir tai būna!

36 ˹Jėzus paskelbė˺: „Iš tiesų, Alachas yra mano ir jūsų Viešpats, tad garbinkite Jį. Tai yra kelias tiesus.“

37 Tačiau ˹krikščionių ir judėjų˺ partijos nesutarė tarpusavyje, tad vargas atmetusiems tikėjimą, kai jie matys didingą Dieną!

38 Kaip aiškiai jie girdės ir matys tądien, kai bus surinkti pas Mus. Šiandien piktadariai yra aiškiai nuklydę.

39 Perspėk juos, ˹Pranaše Muhamedai˺, apie Apgailestavimo Dieną, kai visi reikalai bus nuspręsti, jiems būnant nerūpestingais ir atmetusiais tikėjimą.

40 Iš tiesų, Mes paveldėsime žemę ir viską, kas ant jos. Pas Mus jie sugrįš.

41 ˹Pranaše Muhamedai˺, minėk Rašte Abraomo ˹istoriją˺. Iš tiesų, jis buvo teisus pranašas,

42 kai tarė savo tėvui: „Mano tėveli! Kodėl garbini tai, kas negirdi, nemato ir nesuteikia tau naudos nė kiek?

43 Mano tėveli! Iš tiesų, man buvo suteikta žinių, kurios nebuvo suteiktos tau, tad sek manimi ir vesiu tave tiesiu keliu.

44 Mano tėveli! Negarbink Šėtono. Iš tiesų, Šėtonas yra nepaklusnus Maloningajam!

45 Mano tėveli! Iš tiesų, bijau, kad tave palies bausmė Maloningojo ir patapsi Šėtono draugu ˹Pragare˺.“

46 Jis atsakė: „Kaip drįsti atmesti mano dievus, Abraomai! Jei nenustosi, užmėtysiu tave akmenimis. Laikykis atokiai nuo manęs!“

47 Abraomas tarė: „Taika tau! Aš melsiu savo Viešpatį tau atleidimo. Iš tiesų, Jis yra man Maloningas.

48 Aš atsitraukiu nuo jūsų ir nuo to, ko šaukiatės vietoj Alacho, ir meldžiu savo Viešpatį. Tikiuosi, kad niekada nebūsiu maldomis savo Viešpačiui nusivylęs!“

49 Kai Abraomas paliko juos ir tai, ką jie garbino vietoj Alacho, Mes padovanojome jam Izaoką ir Jokūbą ir padarėme juos pranašais.

50 Mes užliejome juos Savo malone ir palaiminome garbingu paminėjimu.[1]

[1] Kai Izaokas ir Jokūbas, tebūnie jiems taika, yra minimi, žmonės juos mini su pagarba, kaip du svarbius Dievo pasiuntinius. Taip pat musulmonai, atlikdami privalomas maldas, meldžia Dievo palaiminti pranašą Abraomą, tebūnie jam taika, ir jo šeimą.

1 Kāf-Hā-Yā-ʿAyn-Ṣād.[1]

9 Angelas atsakė: „Taip bus! Tavo Viešpats sako: ‘Tai lengva Man. Išties Aš sukūriau tave prieš tai, kai buvai niekas!’

10 Zacharijus tarė: „Mano Viešpatie! Duok man ženklą.“ Jis atsakė: „Tavo ženklas yra tai, kad negalėsi kalbėti su žmonėmis tris naktis, būdamas sveikas.“

11 Tad jis išėjo iš šventyklos pas savo žmones, nurodydamas jiems aukštinti ˹Alachą˺ ryte ir vakare.

12 ˹Alachas tarė˺: „Jonai! Laikykis Rašto tvirtai.“ Jo vaikystėje Mes davėme jam išmintį,

13 užuojautą ir tyrumą iš Mūsų. Jis buvo dievobaimingas

14 ir pareigingas savo tėvams. Jis nebuvo nei pasipūtęs, nei nepaklusnus.

15 Taika jam gimimo ir mirties dieną, ir Dieną, kai jis bus prikeltas gyventi!

16 ˹Pranaše Muhamedai˺, minėk Rašte Mariją, kai ji paliko savo šeimą ˹nuvykdama˺ į vietovę rytuose,

17 taip atsiskirdama nuo jų. Mes atsiuntėme jai Savo angelą ˹Gabrielių˺, pasirodžiusį jai tobulos formos žmogumi.

18 Ji tarė: „Siekiu prieglobsčio pas Maloningąjį nuo tavęs! ˹Neliesk manęs˺, jeigu esi dievobaimingas.“

19 Jis atsakė: „Iš tiesų, aš esu tavo Viešpaties pasiuntinys, kad praneščiau apie tau padovanotą tyrą sūnų.“

20 Ji tarė: „Kaip galiu susilaukti sūnaus, kai joks vyras nelietė manęs ir nebuvau pasileidėlė?“

21 Jis atsakė: „Taip bus! Tavo Viešpats sako: ‘Tai lengva Man. Mes padarysime jį ženklu visiems žmonėms ir malone iš Mūsų.’ Tai jau nuspręsta.“

22 Tad ji tapo nėščia ir pasitraukė su juo į atokią vietą.

23 Gimdymo skausmai privedė ją prie palmės kamieno. Ji tarė: „Kad tik būčiau mirusi prieš tai ir seniai užmiršta!“

24 Tad balsas žemiau jos sušuko: „Neliūdėk! Tavo Viešpats suteikė tau šaltinį, esantį po tavimi.

25 Pakratyk šios palmės kamieną ir nukris ant tavęs šviežios, sunokusios datulės.

26 Valgyk, gerk ir būk rami, o jei pamatysi kokį žmogų, sakyk jam: ‘Aš prižadėjau Maloningajam tylą, todėl šiandieną su niekuo nekalbėsiu.’“

27 Tada ji grįžo pas savo žmones, nešdama jį. Jie tarė: „Marija! Išties padarei siaubingą dalyką!

28 Aarono sese![1] Tavo tėvas nebuvo nedoras žmogus ir tavo motina nebuvo pasileidusi.“

6 kuris paveldės ˹pranašystę˺ iš manęs ir Jokūbo šeimos, ir padaryk jį tuo, mano Viešpatie, kuriuo būsi patenkintas.“

7 ˹Angelai paskelbė˺: „Zacharijau! Iš tiesų, duodame tau gerą žinią apie sūnų, kurio vardas bus Jonas – vardas, kurio nesuteikėme niekam anksčiau.“

8 Jis tarė: „Mano Viešpatie! Kaip galiu turėti sūnų, kai mano žmona nevaisinga, o aš pats sulaukiau senyvo amžiaus?“[1]

[1] Kai Zacharijus meldė sūnaus, jo malda buvo kupina visiško atsidavimo ir pasitikėjimo, kad tai Dievui lengva. Jis nė akimirkos neabejojo, nors tai, ko prašė, buvo bemaž neįmanoma. Šioje maldoje Zacharijus pasiekė aukščiausią tikėjimo ir artumo Dievui lygį. Todėl, būdamas įprastoje būsenoje, Zacharijus nustebo, kad jo malda buvo išklausyta.

51 ˹Pranaše Muhamedai˺, minėk Rašte Mozės ˹istoriją˺. Iš tiesų, jis buvo išrinktasis ir buvo pranašas, pasiuntinys.

52 Mes pašaukėme jį iš dešinės Tūro kalno pusės ir priartinome jį pokalbiui.

53 Mes paskyrėme jam, per Savo malonę, jo brolį Aaroną pranašu.

54 Minėk Rašte Izmaelio ˹istoriją˺. Iš tiesų, jis laikėsi duoto žodžio ir buvo pranašas, pasiuntinys.

55 Jis ragino savo tautą melstis ir duoti išmaldą. Jo Viešpats buvo juo patenkintas.

56 Minėk Rašte Enocho[1] ˹istoriją˺. Jis buvo pranašas teisus,

[1] Enochas islamo tradicijoje yra žinomas Idrīs vardu.

57 tad suteikėme jam statusą aukštą.

58 Šie yra pranašai, palaiminti Alacho, iš Adomo palikuonių ir iš tų, kuriuos gabenome su Nojumi ˹laive˺, ir iš palikuonių Abraomo ir Izraelio,[1] ir iš Mūsų vedamų tiesiu keliu bei Mūsų išrinktųjų. Kai Maloningojo apreiškimai buvo jiems skaitomi, jie puolė kniūbsčia, ašarodami.

[1] Izraelis šioje eilutėje reiškia pranašą Jokūba, tebūnie jam taika.

59 Tačiau po jų atėjo palikuonys, kurie apleido maldą ir sekė ˹savo˺ troškimais. Jie sulauks blogų pasekmių ˹už savo veiksmus˺,

60 išskyrus atgailaujančius, priimančius tikėjimą ir darančius gera – jie bus priimti į Rojų ir nebus nuskriausti nė kiek –

61 į amžinus Rojaus sodus, jiems nematytus, kuriuos Maloningasis pažadėjo Savo tarnams. Iš tiesų, Jo pažadas bus išpildytas.

62 Juose jie negirdės tuščių kalbų, tik taikos ˹pasveikinimus˺, ir bus aprūpinti rytais ir vakarais.

63 Tai yra Rojus, kurį suteiksime Savo dievobaimingiems tarnams.

64 ˹Angelas Gabrielius tarė˺: „Mes nusileidžiame tik tavo Viešpaties įsakymu. Jam priklauso visa, kas prieš mus, kas už mūsų ir kas tarp to. Tavo Viešpats niekada neužmiršta.

65 ˹Jis yra˺ Viešpats dangų ir žemės, ir viso, kas tarp jų. Garbink Jį ir būk kantrus Jį garbindamas. Ar žinai ką nors Jam lygaus?“

66 Tačiau žmogus klausia ˹pašaipiai˺: „Ar po to, kai mirsiu, būsiu prikeltas gyventi?“

67 Ar jis neatsimena, kad sukūrėme jį prieš tai, kai jis buvo niekas?

68 Prisiekiu tavo Viešpačiu, ˹Pranaše Muhamedai˺, Mes surinksime juos ir šėtonus ir pasiųsime juos aplink Pragarą ant kelių.

69 Tada ištempsime iš kiekvienos grupės nepaklusniausius Maloningajam.

70 Mes žinome geriau, kas labiausiai nusipelnęs degti jame.

71 Jūs visi žengsite per jį.[1] Tai – išpildytas tavo Viešpaties sprendimas.

72 Mes išgelbėsime dievobaiminguosius, bet paliksime piktadarius ten klūpančius.

73 Kai Mūsų aiškūs apreiškimai jiems skaitomi, tie, kurie atmetė tikėjimą, klausia jį priėmusiųjų: „Kurie iš mūsų užima geresnę padėtį ir turi daugiau pasekėjų?“

74 Tačiau kiek žmonių Mes sunaikinome anksčiau jų, pranokusių juos prabanga ir išvaizda!

75 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Maloningasis duos laiko nuklydusiems, kol jie pamatys tai, kas buvo jiems prižadėta – bausmę arba Valandą ˹Prikėlimo Dienos˺. Tada jie supras, kas yra prastesnėje padėtyje ir su silpnesne kariuomene.“

76 Alachas sustiprina vedimą vedamiesiems ˹tiesiu keliu˺. Amžinai išliekantys geri darbai yra labiau tavo Viešpaties atlyginami ir įvertinami.

77 ˹Pranaše Muhamedai˺, ar matei tą, kuris atmeta Mūsų apreiškimus ir sako: „Man bus suteikta ˹gausybė˺ turto ir atžalų!“?

78 Ar jis sužinojo tai, kas nematoma, ar gavo pažadą iš Maloningojo?

79 Ne! Mes užrašysime tai, ką jis sako, ir padidinsime jo bausmę.

80 Mes paveldėsime viską, apie ką jis kalba, ir jis ateis pas Mus pats vienas.

81 Jie pasirinko kitus dievus vietoj Alacho, siekdami per juos garbės.

82 Ne! Šie dievai neigs tai, kad buvo garbinami, ir taps jų priešais.

83 ˹Pranaše Muhamedai˺, ar nematai, kad siuntėme šėtonus atmetusiems tikėjimą, nuolat raginančius juos ˹nusidėti˺?

84 Tad nesiskubink prieš juos. Iš tiesų, Mes skaičiuojame jiems paskirtą laiką.

85 Tądien surinksime dievobaiminguosius pas Maloningąjį garbinga delegacija

86 ir suvarysime nusikaltėlius į Pragarą, lyg ištroškusią gyvulių bandą.

87 Niekas neturės teisės jų užtarti, išskyrus su Maloninguoju sudariusius sandorą.

88 Jie sako: „Maloningasis turi sūnų!“

89 Išties jūs paskelbėte baisų dalyką!

90 Dangūs beveik prasiveria, žemė beveik suskyla ir kalnai beveik subyra ˹dėl to˺,

91 kad jie priskiria Maloningajam atžalą.

92 Nedera Maloningajam turėti sūnų.

93 Iš tiesų, visi danguose ir žemėje yra Maloningojo tarnai.

94 Jis žino juos ir yra juos suskaičiavęs tiksliai.

95 Kiekvienas jų grįš pas Jį Prikėlimo Dieną po vieną.

96 Iš tiesų, priėmusius tikėjimą ir dariusius gera – Maloningasis apdovanos juos meile.

97 Iš tiesų, Mes padarėme šį ˹Koraną˺ lengvai suprantamą tavo kalba, ˹Pranaše Muhamedai˺, kad perduotum juo gerą žinią dievobaimingiesiems ir perspėtum užsispyrusius žmones.

98 Kiek tautų Mes sunaikinome anksčiau jų! Ar matai nors vieną jų, o gal girdi iš jų nors menkiausią šnabždesį?

[1] Teismo Dieną visi žmonės turės pereiti tiltą esantį virš Pragaro. Tikintieji jį pereis saugiai ir žengs Rojun, o netikintieji ir piktadariai nukris žemyn.