17. Nakties kelionė

Praėjusiai sūrai pasibaigus pranašo Abraomo, tebūnie jam taika, pagyra, šioje Mekos laikotarpio sūroje kalbama apie Pranašo Muhamedo, tebūnie jam taika, pagerbimą Nakties kelione, minima šios sūros pirmoje ir 60-oje eilutėse. Šios kelionės metu Pranašas nukeliavo iš Mekos į Jeruzalę, kurioje buvo pakeltas į Dangų susitikimui su Dievu. Ši sūra prasideda Izraelio tautos, o baigiasi Faraono tema. Didžioji jos dalis apima Korano, kaip vedimo ir perspėjimo žmonijai, bei pranašystės temas. Pabrėžiama, jog Pranašas tėra žmogus, kuris gali daryti stebuklus tik Dievo valia.

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

14 ˹Tada bus tarta˺: „Skaityk savo įrašą. Šiandien užteks tavęs savo paties įvertinimui.“

15 Kas pasirenka būti vedamu – tai bus jo paties gėriui, o kas pasirenka nuklydimą – tai bus jo paties nuostoliui. Joks nuodėmės nešėjas nebus apsunkintas kito nešuliu. Mes niekada nebausime ˹žmonių˺, kol nesiųsime pasiuntinio ˹jų perspėti˺.

16 Kai panorime sunaikinti miestą, Mes įsakome jo didžiūnams ˹paklusti Dievui˺, bet jie elgiasi maištingai. Tad nuosprendis tampa pateisinamu ir Mes jį visiškai sunaikiname.

17 Kiek žmonių buvo sunaikinti po Nojaus! Tavo Viešpats supranta ir mato Savo tarnų nuodėmes aiškiai.

18 Jei kas trokšta trumpalaikio gyvenimo – Mes pagreitiname ką norime ir kam norime jame. Po to Mes paskiriame jį Pragarui, kuriame jis degs pažemintas ir atmestas.

19 Bet kas trokšta Ateinančio gyvenimo, dėl jo besistengdamas savo pastangomis ir priimantis tikėjimą – jo pastangos bus įvertintos.

20 Abiems Mes suteikiame iš Alacho dovanų – šitiems ir aniems. Tavo Viešpaties dovanos negali būti sulaikytos.

21 Žiūrėk, kaip suteikėme kai kuriems daugiau už kitus. Tačiau Ateinantysis gyvenimas yra didingesnis ir tobulesnis.

22 Nepramanykite kito dievo greta Alacho, kitaip liksite pažeminti ir atmesti.

23 Tavo Viešpats įsakė tau negarbinti nieko, išskyrus Jį, ir būti geru tėvams. Jeigu jie abu ar vienas jų pasiekia senyvą amžių, nesakyk jiems „Fui!“ ir nešauk ant jų, bet kreipkis į juos pagarbiai.

24 Būk nuolankus prieš juos iš malonės ir melsk: „Mano Viešpatie! Būk maloningas jiems – jie rūpinosi manimi, kai buvau jaunas.“

25 Tavo Viešpats žino geriau, kas yra jumyse. Jeigu darysite gera – tai iš tiesų, Jis yra, į Jį besigręžiantiems, Atleidžiantis.

26 Suteik artimiesiems jų teises, bei vargšams ir ˹nepasiturintiems˺ keliautojams. Neeikvok turto švaistūniškai.

27 Iš tiesų, švaistūnai yra broliai šėtonams, o Šėtonas yra, savo Viešpačiui, nedėkingas.

28 Bet jeigu privalai atsisakyti, ˹neturėdamas turto, kuriuo gali dalintis˺ – besitikėdamas savo Viešpaties malonės – tada ˹bent˺ tark jiems gerą žodį.

29 Nesielk taip, lyg tavo ranka būtų pririšta prie kaklo ˹būdamas šykščiu˺, bet ir nesiskėtriok ja į visas puses ˹išlaidaudamas˺, kitaip liksi kaltinamas arba liksi beturtis.

30 Iš tiesų, tavo Viešpats suteikia aprūpinimą kam panori, arba atima jį. Iš tiesų, Jis yra apie Savo tarnus Visa Žinantis, Visa Matantis!

31 Nežudykite savo vaikų bijodami skurdo. Mes aprūpiname juos ir jus. Iš tiesų, jų nužudymas yra didelė nuodėmė.

32 Nesiartinkite prie neleistinų lytinių santykių.[1] Tai yra nedorybė ir blogas kelias.

[1] Dievas, sukurdamas žmogų, žinojo, kokius darbus žmogus rinksis daryti laisva valia.

[1] T.y. sanguliavimo ir svetimavimo.

1 Išaukštintas Tas, Kuris perkėlė Savo tarną nakties metu iš Šventosios Mečetės ˹Mekoje˺ į Tolimąją Mečetę ˹Jeruzalėje˺, kurios apylinkes palaiminome, kad parodytume jam Mūsų ženklus. Iš tiesų, Jis yra Visa Girdintis, Visa Matantis!

2 Mes davėme Mozei Raštą ir padarėme jį vedimu Izraelio tautai, ˹tardami˺: „Imkite tik Mane sau globėju,

3 palikuonys tų, kuriuos plukdėme kartu su Nojumi! Iš tiesų, jis buvo tarnas dėkingas.“

4 Mes nulėmėme Izraelio tautai Rašte: „Jūs skleisite piktadarybes žemėje du kartus ir tapsite didžiausiais pasipūtėliais.

5 Kai pirmasis pažadas bus išpildytas, Mes siųsime prieš jus Mūsų galingus tarnus, kurie nuniokos jūsų namus. Taip bus pažadas išpildytas.

6 Tada suteiksime jums pergalę prieš juos ir sustiprinsime jus turtu ir palikuonimis, padarydami jūsų skaičių didesniu.

7 Jeigu elgsitės teisingai, tai bus jūsų naudai, bet jeigu elgsitės blogai, tai bus prieš jus pačius. Kai paskutinis pažadas bus išpildytas, jūsų priešai bus palikti jūsų pažeminimui ir žengimui į ˹Jeruzalės˺ Šventyklą, kaip jie žengė į ją pirmą kartą, ir sunaikinimui visko, kas paklius į jų rankas.

8 Galbūt jūsų Viešpats suteiks jums malonę, ˹jeigu atgailausite˺, bet jeigu grįšite ˹nuodėmėn˺, Mes irgi grįšime ˹bausti˺. Mes padarėme Pragarą kalėjimo gultu netikintiesiems.“

9 Iš tiesų, šis Koranas veda tiesiausiu keliu ir skelbia gerą žinią tikintiesiems, darantiems gera, kad jiems skirtas atlygis didis,

10 ir perspėja atmetusius tikėjimą Ateinančiuoju gyvenimu, jog paruošėme jiems bausmę skausmingą.

11 Bet žmonija meldžia blogio taip, kaip ir gėrio. Ji yra nekantri.

12 Mes padarėme dieną ir naktį dvejais ženklais, užtamsindami naktį ir padarydami dieną matymui, kad joje siektumėte savo Viešpaties malonės ir žinotumėte metų skaičių ir apskaičiavimą ˹laiko˺. Mes paaiškinome viską detaliai.

13 Kiekvienam žmogui prie kaklo pritvirtinome jo likimą.[1] Teismo Dieną Mes pateiksime kiekvienam įrašą, kurį jie suras atverstą.

33 Neatimkite gyvybės, Alacho padarytos šventa, išskyrus teisėtai. Jei kas buvo nužudytas neteisėtai – Mes suteikėme jo giminaičiams valdžią ˹nuspręsti atpildą žudikui˺. Bet neleiskite jiems peržengti ribų atpilde. Iš tiesų, jam buvo ˹įstatymu˺ suteikta pagalba.

34 Nesiartinkite prie našlaičio turto, išskyrus norėdami jį padidinti, iki jie sulauks brandos. Išpildykite priesaikas – jūs būsite atsakingi už jas.

35 Duokite pilnai matuodami ir sverkite teisingomis svarstyklėmis. Tai yra geresnė ir teisingesnė pabaiga.

36 Nesek tuo, dėl ko neturi žinių. Iš tiesų, klausa, rega ir širdis – už šiuos visus ˹žmogus˺ bus atsakingas.

37 Nevaikščiok žeme pasipūtęs. Iš tiesų, tu negali jos pralaužti ir pasiekti kalnų aukščio!

38 Visų šių veiksmų piktumas yra nekenčiamas tavo Viešpaties.

39 Tai yra dalis išminties, tavo Viešpaties atskleistos tau, ˹Pranaše Muhamedai˺. Nepramanyk kito dievo greta Alacho, kitaip būsi įmestas Pragaran, kaltinamas ir atmestas.

40 Ar jūsų Viešpats parinko jums, ˹stabmeldžiai˺, sūnus, ir pasirinko Sau angelus dukromis?[1] Iš tiesų, jūs sakote baisius žodžius!

[1] Arabų stabmeldžiai tikėjo, jog angelai yra Dievo dukros.

41 Išties Mes išdėstėme šiame Korane, kad jie prisimintų, bet tai didina tik jų priešiškumą.

42 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Jeigu būtų kitų dievų greta Jo, kaip jie sako, tada jie siektų kelio pas Sosto Viešpatį.“

43 Pašlovintas ir išaukštintas Jis virš to, ką jie skelbia!

44 Septyni dangūs, žemė, ir visa, kas yra juose, šlovina Jį. Nėra nė vieno daikto, kuris neaukštintų Jo šlovinimu, bet jūs negalite suprasti jų šlovinimo. Iš tiesų, Jis yra Pakantus, Atleidžiantis!

45 Kai tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, skaitai Koraną, Mes pastatome tarp tavęs ir netikinčiųjų Ateinančiuoju gyvenimu nematomą užtvarą.

46 Mes uždengėme jų širdis, padarydami juos negebančiais suprasti, o jų ausyse yra kurtumas. Kai mini savo Viešpatį Vieną Korane, jie atsuka nugaras pasibjaurėdami.

47 Mes žinome geriau, kaip jie klauso tavo skaitymo ir ką jie kalba privačiai, kai piktadariai sako: „Jūs sekate tik užkerėtu vyru.“

48 Žiūrėk, su kuo jie lygina tave! Jie nuklydo tiek, kad nebegali surasti tako.

49 Jie sako ˹pašaipomis˺: „Ar kai tapsime kaulais ir dulkėmis, būsime prikelti nauju kūriniu?“

50 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „˹Taip, net jeigu˺ taptumėte akmenimis ar geležiu,

51 ar bet kuo kitu, ko prikėlimą manote esant sunkiu.“ Jie sakys: „Kas mus sugrąžins ˹atgal į gyvenimą˺?“ Sakyk: „Tas, Kuris sukūrė jus pirmąjį kartą.“ Tada jie pakratys savo galvas tau ir tars: „Kada tai bus?“ Sakyk: „Galbūt tai bus netrukus!“

52 Dieną, kai Jis šauksis jūsų, jūs atsakysite Jį šlovindami, galvodami, jog buvote ˹žemėje˺ tik truputį.

53 Liepk Mano tarnams sakyti tai, kas geriau. Šėtonas sėja nesantaiką tarp jų. Šėtonas yra žmonijai aiškus priešas.

54 Jūsų Viešpats žino geriau už jus. Jis suteiks jums malonę, jei to norės, ar nubaus jus, jei to norės. Mes nesiuntėme tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, saugotoju jiems.

55 Tavo Viešpats žino geriau, kas yra danguose ir žemėje. Iš tiesų, Mes suteikėme kai kuriems pranašams daugiau nei kitiems ir davėme Dovydui psalmes.

56 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Šaukitės tų, kuriuos skelbiate esant ˹dievais˺ vietoj Jo – jie neturi galios panaikinti negandą nuo jūsų ar ją nukreipti.“

57 Tie, kurių jie šaukiasi, patys siekia priėjimo prie savo Viešpaties, tikėdamiesi Jo malonės ir bijodami Jo bausmės. Iš tiesų, tavo Viešpaties bausmė yra bauginanti.

58 Kiekvieną ˹nedorą˺ bendruomenę Mes sunaikinsime prieš Prikėlimo Dieną ar nubausime ją griežta bausme. Tai yra užrašyta ˹lemties˺ Įraše!

59 Niekas nestabdo Mūsų nuo ˹reikalaujamų˺ ženklų siuntimo, išskyrus tai, kad atmetė juos žmonės buvę prieš tai. Mes davėme samūdiečiams kupranugarę aiškiu ženklu, bet jie nuskriaudė ją. Mes siunčiame ženklus tik perspėjimui.

60 ˹Atmink, Pranaše Muhamedai˺, kai tarėme tau: „Iš tiesų, tavo Viešpats apima žmones ˹savo žiniomis ir galia˺.“ Mes padarėme vaizdinį, kurį tau parodėme,[1] išbandymu žmonėms, kaip ir prakeiktą medį, minimą Korane.[2] Mes perspėjame juos, bet tai tik sustiprina jų didį maištingumą.

[1] Čia kalbama apie nakties kelionės (žr.:17:1) metu Pranašo Muhamedo, tebūnie jam taika, matytus vaizdus.

[2] Šis medis, vadinamas Zakkūm medžiu, auga Pragare (žr.: 37:62–65).

[1] Mekos stabmeldžiai stengėsi įvairiais būdais įtikinti Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika, pakeisti jo skelbiamą žinią, kartais ragindami jį eiti į kompromisus tikėjimo reikaluose, o kitais kartais siūlydami jam žemiškus turtus.

61 Kai tarėme angelams: „Pulkite kniūbsčia prieš Adomą“, jie puolė, išskyrus Iblysą, kuris prieštaravo: „Ar turėčiau pulti kniūbsčia prieš tą, kurį sukūrei iš molio?“,

62 pridurdamas: „Ar matai tą, kurį pagerbei virš manęs? Jeigu atidėsi mano pabaigą iki Teismo Dienos, aš pagriebsiu jo palikuonis, išskyrus kelis iš jų.“

63 Alachas atsakė: „Eik lauk! Kas iš jų seks tavimi – iš tiesų, Pragaras bus jūsų gausus atlygis.

64 Skatink, kuriuos tik gali, iš jų tarpo savo balsu, pulk juos visa savo kavalerija ir pėstininkija, dalinkis jų turtais ir jų vaikais, bei žadėk jiems.“ Bet Šėtonas jiems nežada nieko, išskyrus tuštybes.

65 „Tu, ˹Iblysai˺, neturėsi galios prieš Mano ˹tikinčius˺ tarnus.“ Užtenka tavo Viešpaties, kaip Apsaugininko.

66 Jūsų Viešpats veda jūsų laivus jūroje, kad siektumėte Jo dovanų. Iš tiesų, Jis yra jums Suteikiantis Malonę.

67 Kai jus paliečia sunkumai jūroje, išnyksta tie, kurių meldžiate, išskyrus Jį Vieną. Bet kai Jis pristato jus saugiai į krantą – jūs nusigręžiate. Žmogus yra nedėkingas.

68 Ar jaučiatės saugūs ˹nemanydami˺, kad Jis privers žemę jus praryti, ar atsiųs jums akmenų audrą? Tada nerasite, kas jus apsaugos.

69 O gal jaučiatės saugūs ˹nemanydami˺, kad Jis siųs jus jūron sekantį kartą, atsiųsdamas vėjo audą ir paskandindamas jus už tai, ką neigėte? Nerasite tada prieš Mus pagalbininko.

70 Iš tiesų, Mes pagerbėme Adomo palikuonis, nešėme juos žeme ir jūra, suteikėme jiems gėrybių ir žymų palankumą prieš daugybę kūrinių.

71 Dieną, kai pakviesime kiekvieną žmogų su jo darbų įrašu, kam bus duotas jo įrašas dešinėn rankon – jie skaitys savo darbus ir nebus nuskriausti, nė per datulės kauliuko siūlę.

72 Bet kas yra aklas ˹tiesai˺ šiame ˹gyvenime˺, tas Ateinančiame bus aklas ir labiau nuklydęs nuo tako.

73 Netikintieji stengėsi tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, nukreipti nuo to, ką apreiškėme tau, kad išgalvotum apie Mus kažką kitką; tada jie būtų paėmę tave savo draugu.[1]

74 Jeigu nebūtume padarę tavęs tvirtu, būtum beveik palinkęs jų pusėn truputį.

75 Tada duotume tau paragauti ˹bausmės˺ dvigubai šiame gyvenime ir po mirties, ir tada nerastum jokio padėjėjo prieš Mus.

76 Jie buvo pasiruošę tave baugindami išvaryti iš ˹Mekos˺ žemės, bet po to jie būtų išlikę joje tik truputį.[1]

[1] Praėjus dešimtmečiui po to, kai Mekos stabmeldžiai išvarė Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika, Meka buvo išlaisvinta ir išvalyta nuo Pranašo priešų.

77 ˹Toks buvo˺ būdas Mūsų su anksčiau siųstais Mūsų pasiuntiniais. Tu nerasi Mūsų būde pasikeitimų.

78 Atlik maldas saulei pradėjus nerti žemyn iki nakties tamsumos ir skaityk Koraną auštant.[1] Iš tiesų, rytmečio Koranas yra paliudytas ˹angelų˺.

79 Bei atsikelk dalį nakties papildomai maldai, kad tavo Viešpats pakeltų tave į garbingą vietą.

80 Sakyk: „Mano Viešpatie! Leisk man įžengti tiesoje ir išeiti tiesoje, ir suteik man iš Savęs valdžią mano paramai.“

81 Sakyk: „Tiesa atėjo ir melas išnyko. Iš tiesų, melui yra lemta išnykti.“

82 Mes apreiškėme Koraną gydimu ir malone tikintiesiems, bet piktadariams jis suteikia tik nuostolį.

83 Kai suteikiame žmogui malonę, jis pasipūtėliškai nusigręžia. Bet kai jį paliečia blogis, jis puola į neviltį.

84 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Kiekvienas elgiasi pagal savo būdą. Bet jūsų Viešpats žino geriau, kas yra vedamas tiesiu taku.

85 ˹Pranaše Muhamedai˺, jie klausia tavęs apie sielą. Sakyk: „Siela yra Mano Viešpaties reikalas. Jums buvo suteikta apie ją tik truputis žinių.“

86 Jei panorėtume, atimtume tai, ką apreiškėme tau, tada nerastum, kas tave apsaugotų nuo Mūsų,

87 jeigu ne malonė tavo Viešpaties. Iš tiesų, Jo dosnumas tau yra didis.

88 Sakyk: „Jei visi žmonės ir džinai susirinktų kartu, kad sukurtų kažką lygaus šiam Koranui, jie to nepadarytų, nesvarbu kiek gelbėtų vieni kitiems.“

89 Išties Mes davėme žmogui šiame Korane kiekvieną palyginimą, bet dauguma jų atsisakė, išskyrus atmesti tikėjimą.

90 Jie sako: „Mes netikėsime tavimi, kol nepadarysi mums iš žemės trykštančio šaltinio,

91 arba kol neturėsi palmių ir vynuogių sodo, ir nepadarysi jame trykštančių upokšnių,

92 arba kol nepadarysi dangaus krintančio ant mūsų dalimis, kaip skelbei įvyksią, arba kol neatvesi Alacho ir angelų prieš mus,

93 arba kol neturėsi auksinio namo, ar kol nepakilsi dangun – ir net tada netikėsime tavo pakilimu, kol neatneši mums Rašto, kurį galėsime skaityti.“ Sakyk: „Išaukštintas yra mano Viešpats! Argi aš nesu tik žmogus pasiuntinys?“

94 Vienintelis dalykas, privertęs žmones atmesti tikėjimą, kai vedimas jiems duotas, buvo jų žodžiai: „Argi Alachas atsiuntė žmogų pasiuntiniu?“

95 Sakyk: „Jeigu žemėje būtų vaikščioję angelai, gerai įsikūrę, Mes būtume jiems siuntę iš dangaus angelą pasiuntiniu.“

96 Sakyk: „Užtenka Alacho liudininku tarp manęs ir jūsų. Iš tiesų, Jis yra, apie Savo tarnus, Visa Žinantis, Visa Matantis!“

97 Ką Alachas veda – tas yra vedamas teisingai, o ką Jis palieka klaidžioti – tam nerasi be Jo apsaugininko. Mes tempsime juos veidu žemyn Prikėlimo Dieną, kurčius, nebylius ir aklus. Pragaras bus jų namai. Kiekvieną kartą jam atslūgus, padidinsime jiems deginančią ugnį.

98 Toks bus jų atlygis už Mūsų ženklų atmetimą ir už klausinėjimą ˹pašaipomis˺: „Ar kai būsime kaulais ir dulkėmis, būsime prikelti nauju kūriniu?“

99 Argi jie nesuvokia, jog Alachas, Sukūręs dangus ir žemę, gali juos ˹lengvai˺ atkurti? Jis paskyrė jiems laiką, dėl kurio nėra abejonės. Bet piktadariai atsisako, išskyrus atmesti tikėjimą.

100 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Jeigu turėtumėt mano Viešpaties malonės lobius, sulaikytumėte juos bijodami jų išleidimo – juk žmogus yra nuolat šykštus.“

101 Išties Mes davėme Mozei devynis aiškius ženklus.[1] ˹Pranaše Muhamedai˺, klausk dėl to Izraelio tautos. Kai Mozė atėjo pas juos, Faraonas jam tarė: „Iš tiesų, aš manau, kad tu, Moze, esi apkerėtas.“

[1] Ši eilutė apima penkias kasdienes maldas, įskaitant pietų maldą, kai saulė pradeda leistis, popietės maldą artėjant vakarui, vakarinę maldą nusileidus saulei, naktinę maldą visiškai sutemus ir rytinę maldą, atliekamą prasidėjus aušrai.

[1] Šie ženklai yra Mozės lazda, pavirtusi gyvate, jo ranka, tvieskianti šviesa (žr.: 20:17–22) bei Faraonui siųstas badas, javų trūkumas, potvyniai, skėriai, utelės, varlės ir kraujas (žr.: 7:130–133).

102 Mozė atsakė: „Išties tu gerai žinai, kad siuntė ˹šiuos ženklus˺ tik dangų ir žemės Viešpats, tiesos įrodymui. Iš tiesų, aš manau, kad tu, Faraone, esi pasmerktas.“

103 Tad Faraonas norėjo išvaryti izraelitus iš ˹Egipto˺ žemės, bet Mes nuskandinome jį ir buvusius kartu su juo.

104 Mes tarėme Izraelio tautai po Faraono: „Gyvenkite žemėje, bet kai ateis Ateinančio gyvenimo pažadas, Mes surinksime jus viename susirinkime.“

105 Mes apreiškėme Koraną tiesoje ir su tiesa jis buvo apreikštas. Mes siuntėme tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, tik kaip gerų žinių ir įspėjimo davėją.

106 ˹Tai yra˺ Koranas, kurį apreiškėme dalimis, kad skaitytum jį žmonėms per ilgą laikotarpį. Mes apreiškėme jį vienu po kito einančiais apreiškimais.

107 Sakyk: „Tikėkite šiuo ˹Koranu˺ ar netikėkite. Iš tiesų, kai jis yra skaitomas tiems, kurie turėjo žinių anksčiau, jie puola kniūbsčia ant veidų,

108 tardami: ‘Išaukštintas yra mūsų Viešpats! Iš tiesų, mūsų Viešpaties pažadas buvo išpildytas.’

109 Jie puola ant savo veidų, ašarodami, ir tai sustiprina jų atsidavimą.“

110 Sakyk: „Šaukitės Alacho ar Maloningojo – kuriuo ˹vardu˺ bešauktumėte, Jis turi geriausius vardus. Nekalbėkite savo maldų per garsiai ar per tyliai – siekite vidurinio kelio.“

111 Sakyk: „Visa šlovė ir dėkingumas Alachui, Kuris neturėjo nei sūnaus, nei partnerio Karalystėje. Jam nereikia apsaugos dėl silpnumo. Šlovinkite Jį šlovinimu didžiausiu!“