17. Nakties kelionė

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

14 ˹Tada bus tarta˺: „Skaityk savo įrašą. Šiandien užteks tavęs pačiam save įvertinti.“

15 Kas pasirenka būti vedamas – tai bus jo paties naudai, o kas pasirenka nuklydimą – tai bus jo paties nuostoliui. Joks ˹nuodėmės˺ nešėjas nebus apsunkintas kito nešuliu. Mes niekada nebausime ˹žmonių˺, kol nesiųsime pasiuntinio ˹jų įspėti˺.

16 Kai panorime sunaikinti miestą, Mes įsakome jo didžiūnams ˹paklusti Dievui˺, bet jie elgiasi maištingai. Taip nuosprendis tampa pateisintas ir Mes jį visiškai sunaikiname.

17 Kiek žmonių buvo sunaikinti po Nojaus! Pakanka tavo Viešpaties kaip Visa Suprantančio ir Visa Matančio Savo tarnų nuodėmes.

18 Jei kas trokšta trumpalaikio gyvenimo – Mes paspartinsime jame ką norime ir kam norime, o po to paskirsime jį Pragarui, kuriame jis degs pažemintas ir atmestas.

19 Tačiau tas, kuris trokšta Ateinančiojo gyvenimo, deda pastangas dėl jo ir priima tikėjimą – jo pastangos bus įvertintos.

20 Abiems Mes suteikiame iš Alacho dovanų – tiems ir aniems. Tavo Viešpaties dovanos negali būti sulaikytos.

21 Žiūrėk, kaip suteikėme kai kuriems daugiau nei kitiems. Tačiau Ateinantysis gyvenimas yra didingesnis ir tobulesnis.

22 Nepramanykite kito dievo greta Alacho, kitaip liksite pažeminti ir atmesti.

23 Tavo Viešpats įsakė tau negarbinti nieko, išskyrus Jį, ir būti geru tėvams. Jeigu jie abu ar vienas jų sulaukia senatvės, netark jiems „Tfu!“[1] ir nešauk ant jų, bet kreipkis į juos pagarbiai.

[1] Dievas, sukurdamas žmogų, žinojo, kokius darbus žmogus rinksis daryti laisva valia.

[1] Arab. uff. Arabų kalboje uff įvardija visus nepasitenkinimą išreiškiančius žodžius.

1 Išaukštintas Tas, Kuris naktį perkėlė Savo tarną iš Šventosios Mečetės ˹Mekoje˺ į Tolimąją Mečetę ˹Jeruzalėje˺, kurios apylinkes palaiminome, kad parodytume jam Savo ženklus. Iš tiesų, Jis yra Visa Girdintis, Visa Matantis!

2 Mes davėme Mozei Raštą ir padarėme jį vadovu Izraelio tautai, ˹tardami˺: „Rinkitės tik Mane kaip savo globėją,

3 palikuonys tų, kuriuos plukdėme kartu su Nojumi! Iš tiesų, jis buvo tarnas dėkingas.“

4 Mes nulėmėme Izraelio tautai Rašte: „Jūs skleisite piktadarybes žemėje du kartus ir tapsite didžiausiais pasipūtėliais.

5 Kai pirmasis pažadas išsipildys, siųsime prieš jus Savo galingus tarnus, kurie nuniokos jūsų namus. Tai bus pažadas išpildytas.

6 Tada suteiksime jums pergalę prieš juos ir sustiprinsime jus turtu ir palikuonimis, padarydami jus gausesnius.

7 Jeigu elgsitės teisingai, tai bus jūsų naudai, bet jeigu elgsitės blogai, tai bus prieš jus pačius. Kai paskutinis pažadas bus išpildytas, jūsų priešai bus palikti, kad jus pažemintų ir kad žengtų į ˹Jeruzalės˺ Šventyklą, kaip žengė į ją pirmą kart, ir kad sunaikintų viską, kas paklius į jų rankas.

8 Galbūt jūsų Viešpats suteiks jums malonę, ˹jeigu atgailausite˺, bet jeigu grįšite ˹nuodėmėn˺, Mes taip pat grįšime ˹bausti˺. Mes padarėme Pragarą netikinčiųjų kalėjimo gultu.“

9 Iš tiesų, šis Koranas veda tiesiausiu keliu ir duoda gerą žinią tikintiesiems, kurie daro gera, jog jiems skirtas atlygis didis,

10 ir perspėja atmetusius tikėjimą Ateinančiuoju gyvenimu, kad paruošėme jiems bausmę skausmingą.

11 Tačiau žmonija meldžia blogio taip, kaip ir gėrio. Ji yra nekantri.

12 Mes padarėme dieną ir naktį ženklais, užtamsindami naktį ir padarydami dieną matymui, kad jos metu siektumėte savo Viešpaties malonės ir žinotumėte metų skaičių ir apskaičiavimą ˹laiko˺. Mes paaiškinome viską detaliai.

13 Kiekvienam žmogui prie kaklo pritvirtinome jo likimą.[1] Prikėlimo Dieną Mes pateiksime kiekvienam įrašą, kurį jie ras atverstą.

34 Nesiartinkite prie našlaičio turto, nebent norėdami gėrio, kol jie nesulauks brandos. Išpildykite priesaikas – jūs būsite atsakingi už jas.

35 Duokite kuo tiksliau matuodami ir sverkite teisingomis svarstyklėmis. Tai yra geresnė ir teisingesnė pabaiga.

36 Nesek tuo, ko neišmanai. Iš tiesų, klausa, rega ir širdis – už juos visus ˹žmogus˺ bus atsakingas.

37 Nevaikščiok žeme pasipūtęs. Iš tiesų, tu negali jos pralaužti ar pasiekti kalnų aukščio!

38 Visų šių veiksmų blogis yra nekenčiamas tavo Viešpaties.

39 Tai yra dalis išminties, tavo Viešpaties atskleistos tau, ˹Pranaše Muhamedai˺. Nepramanyk kito dievo greta Alacho, kitaip būsi įmestas Pragaran, kaltinamas ir atmestas.

40 Ar jūsų Viešpats parinko jums, ˹stabmeldžiai˺, sūnus, o Sau pasirinko dukteris iš angelų?[1] Iš tiesų, jūs sakote baisius žodžius!

[1] Arabų stabmeldžiai tikėjo, kad angelai yra Dievo dukros, bet neapkentė to, kai patiems gimdavo dukterys.

41 Išties Mes išdėstėme ˹ženklus˺ šiame Korane, kad jie prisimintų, bet tai didina tik jų priešiškumą.

42 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Jeigu būtų kitų dievų greta Jo, kaip jie sako, tada jie siektų kelio pas Sosto Viešpatį.“

43 Pašlovintas ir didžiai išaukštintas Jis virš to, ką jie skelbia!

44 Septyni dangūs, žemė ir visa, kas juose, šlovina Jį. Nėra nė vieno daikto, kuris neaukštintų Jo šlovinimu, bet jūs negalite suprasti jų šlovinimo. Iš tiesų, Jis yra Pakantus, Atleidžiantis!

45 Kai tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, skaitai Koraną, Mes pastatome tarp tavęs ir netikinčiųjų Ateinančiuoju gyvenimu nematomą užtvarą.

46 Mes uždengėme jų širdis, padarydami juos nesuprantančiais, o jų ausys yra kurčios. Kai mini savo Viešpatį Vieną Korane, jie atgręžia nugaras besibjaurėdami.

47 Mes žinome geriau, kaip jie klauso tavo skaitymo ir ką jie kalba slapčia, kai piktadariai sako: „Jūs sekate tik užkerėtu vyru.“

48 Žiūrėk, su kuo jie lygina tave! Jie nuklydo tiek, kad nebegali surasti tako.

49 Jie sako ˹besišaipydami˺: „Ar kai tapsime kaulais ir dulkėmis, būsime prikelti kaip naujas kūrinys?“

50 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „˹Taip, net jeigu˺ taptumėte akmenimis ar geležiu,

51 ar bet kuo kitu, ko prikėlimą manote esant sunkiu.“ Jie sakys: „Kas mus sugrąžins ˹atgal į gyvenimą˺?“ Sakyk: „Tas, Kuris sukūrė jus pirmąjį kartą.“ Tada jie pakratys savo galvas tau ir tars: „Kada tai bus?“ Sakyk: „Galbūt tai bus netrukus!“

52 Dieną, kai Jis pašauks jus, atsakysite Jį šlovindami, manydami, kad buvote ˹žemėje˺ tik trumpam.

53 Liepk Mano tarnams kalbėti tik geriausiais žodžiais. Šėtonas sėja nesantaiką tarp jų. Iš tiesų, Šėtonas yra žmonijai aiškus priešas.

54 Jūsų Viešpats žino geriau už jus. Jis suteiks jums malonę, jei to panorės, ar nubaus jus, jei to panorės. Mes nesiuntėme tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, jų saugotoju.

55 Tavo Viešpats žino geriau, kas yra danguose ir žemėje. Iš tiesų, Mes suteikėme kai kuriems pranašams daugiau nei kitiems ir davėme Dovydui psalmes.

56 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Šaukitės tų, kuriuos skelbiate esant ˹dievais˺ vietoj Jo – jie neturi galios panaikinti jūsų negandas ar jas nukreipti.“

57 Tie, kurių jie šaukiasi, patys siekia priartėjimo prie savo Viešpaties, tikėdamiesi Jo malonės ir bijodami Jo bausmės. Iš tiesų, tavo Viešpaties bausmė yra bauginanti.

58 Kiekvieną ˹nedorą˺ tautą Mes sunaikinsime prieš Prikėlimo Dieną ar nubausime ją griežta bausme. Tai yra įrašyta ˹lemties˺ Įraše!

59 Stabdo Mus nuo ˹reikalaujamų˺ ženklų siuntimo tik tai, kad atmetė juos ankstesnieji žmonės. Mes davėme samūdiečiams kupranugarę kaip aiškų ženklą, bet jie nuskriaudė ją. Mes siunčiame ženklus tik įspėjimui.

60 ˹Atmink, Pranaše Muhamedai˺, kai tarėme tau: „Iš tiesų, tavo Viešpats aprėpia žmones ˹Savo žiniomis ir galia˺.“ Mes padarėme vaizdinį, kurį tau parodėme,[1] išbandymu žmonėms, kaip ir prakeiktą medį, minimą Korane.[2] Mes perspėjame juos, bet tai tik sustiprina jų didį maištavimą.

[1] Čia kalbama apie nakties kelionės (žr.:17:1) metu Pranašo Muhamedo, tebūnie jam taika, matytus vaizdus.

[2] Šis medis, vadinamas Zakkūm medžiu, auga Pragare (žr.: 37:62–65).

24 Būk nuolankus prieš juos iš maloningumo ir melsk: „Mano Viešpatie! Būk maloningas jiems – jie rūpinosi manimi, kai buvau jaunas.“

25 Tavo Viešpats žino geriau, kas yra jumyse. Jeigu darysite gera – tai iš tiesų, Jis yra, į Jį besigręžiantiems, Atleidžiantis.

26 Suteik artimiesiems jų teises, bei vargšams ir ˹nepasiturintiems˺ keliautojams. Neeikvok turto švaistūniškai.

27 Iš tiesų, švaistūnai yra broliai šėtonų, o Šėtonas yra savo Viešpačiui nedėkingas.

28 Bet jeigu turi atsisakyti, ˹neturėdamas turto, kuriuo gali dalintis, ir˺ tikėdamasis savo Viešpaties malonės, – tada ˹bent˺ tark jiems gerą žodį.

29 Nesielk taip, lyg tavo ranka būtų pririšta prie kaklo ˹būdamas šykštus˺, bet ir nesiskėtriok ja į visas puses ˹išlaidaudamas˺, kitaip būsi išpeiktas arba liksi beturtis.

30 Iš tiesų, tavo Viešpats aprūpina gausiai ar saikingai ką panori. Iš tiesų, Jis yra Visa Žinantis, Visa Matantis Savo tarnus!

31 Nežudykite savo vaikų bijodami skurdo. Mes aprūpiname juos ir jus. Iš tiesų, jų nužudymas yra didelė nuodėmė.

32 Nesiartinkite prie paleistuvystės.[1] Tai yra nedorybė ir blogas kelias.

[1] Arab. zina. Paleistuvystė apima sanguliavimą ir svetimavimą.

33 Neatimkite gyvybės, kurią Alachas padarė šventa, nebent teisėtai. Jei kas buvo nužudytas neteisėtai – Mes suteikėme jo giminaičiams galią ˹nuspręsti koks bus žudiko atpildas˺. Bet tegul jie neperžengia ribų ˹skirdami˺ atpildą.[1] Iš tiesų, jiems buvo suteikta ˹įstatyminė˺ parama.

[1] Jeigu auka turėjo giminaičių, bausmę žudikui skiria aukos šeimos nariai. Jiems leidžiama rinktis tarp atleidimo, turtinės kompensacijos ir žudiko egzekucijos.

[1] Nesvarbu, ar žmogus yra stabmeldys, ar visiškai netikintis Dievu – ištikus dideliems sunkumams, jis dažniausiai kreipiasi į Vieną Dievą, Kūrėją. Tačiau sunkumams pasibaigus, toks žmogus grįžta prie stabų garbinimo arba visiško Dievo atmetimo.

61 Kai tarėme angelams: „Pulkite kniūbsčia prieš Adomą“, jie puolė, išskyrus Iblysą, kuris prieštaravo: „Nejau turėčiau pulti kniūbsčia prieš tą, kurį sukūrei iš molio?“,

62 pridurdamas: „Ar matai tą, kurį išaukštinai virš manęs? Jeigu atidėsi mano pabaigą iki Prikėlimo Dienos, aš pagriebsiu jo palikuonis, išskyrus kelis iš jų.“

63 Alachas atsakė: „Eik lauk! Kas iš jų seks tavimi – iš tiesų, Pragaras bus jūsų gausus atlygis.

64 Skatink kuriuos tik gali iš jų savo balsu, pulk juos visa savo kavalerija ir pėstininkija, dalinkis jų turtais ir jų vaikais bei žadėk jiems.“ Tačiau Šėtonas jiems žada tik tuštybes.

65 ˹Alachas pridėjo˺: „Tu, ˹Iblysai˺, neturėsi valdžios Mano ˹tikintiems˺ tarnams.“ Užtenka tavo Viešpaties, kaip Apsaugininko.

66 Jūsų Viešpats veda jūsų laivus jūroje, kad siektumėte Jo dovanų. Iš tiesų, Jis yra jums Suteikiantis Malonę.

67 Kai jus paliečia sunkumai jūroje, išnyksta tie, kurių meldžiate, išskyrus Jį Vieną. Bet kai Jis pristato jus saugiai į krantą – jūs nusigręžiate.[1] Žmogus yra nedėkingas.

74 Jeigu nebūtume padarę tavęs nepalaužiamu, veikiausiai būtum palinkęs jų pusėn truputį.

75 Tada duotume tau paragauti ˹bausmės˺ dvigubai šiame gyvenime ir po mirties, ir tada nerastum jokio padėjėjo prieš Mus.

76 Jie buvo pasiruošę tave baugindami išvaryti iš ˹Mekos˺ žemės, bet po to jie būtų išlikę joje tik trumpam.[1]

[1] Praėjus dešimtmečiui po to, kai Mekos stabmeldžiai išvarė Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika, Meka buvo išlaisvinta ir išvalyta nuo Pranašo priešų.

77 ˹Toks buvo˺ būdas Mūsų su anksčiau siųstais Mūsų pasiuntiniais. Tu nerasi Mūsų būde pasikeitimų.

78 Atlik maldas saulei pradėjus nerti žemyn iki nakties tamsumos ir skaityk Koraną auštant[1] – iš tiesų, rytmečio Koranas yra paliudytas ˹angelų˺ –

81 Sakyk: „Tiesa atėjo ir melas išnyko. Iš tiesų, melui lemta išnykti.“

82 Mes apreiškėme Koraną kaip gydimą ir malonę tikintiesiems, bet piktadariams jis tik padidina nuostolį.

83 Kai suteikiame žmogui malonę, jis pasipūtėliškai nusigręžia, bet kai jį paliečia blogis, jis puola į neviltį.

84 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Kiekvienas elgiasi pagal savo būdą. Jūsų Viešpats žino geriau, kas vedamas ˹tiesiu˺ taku.“

85 ˹Pranaše Muhamedai˺, jie klausia tavęs apie sielą. Sakyk: „Siela yra Mano Viešpaties reikalas. Jums buvo suteikta apie ją tik truputis žinių.“

86 Jei panorėtume, atimtume tai, ką apreiškėme tau – tada nerastum, kas tave apsaugotų nuo Mūsų,

87 jeigu ne malonė tavo Viešpaties. Iš tiesų, Jo dosnumas tau yra didis.

88 Sakyk: „Jei visi žmonės ir džinai susirinktų kartu, kad sukurtų kažką prilygstančio šiam Koranui, jie to nepadarytų, net jei padėtų vieni kitiems.“

89 Išties Mes pateikėme žmogui šiame Korane įvairiausius palyginimus, bet dauguma jų atmetė ˹viską˺, išskyrus netikėjimą.

90 Jie sako: „Mes netikėsime tavimi, kol nepadarysi mums iš žemės trykštančio šaltinio,

91 arba kol neturėsi palmių ir vynuogių sodo ir nepadarysi jame trykštančių upokšnių,

92 arba kol nepadarysi dangaus krintančio ant mūsų dalimis, kaip skelbei įvyksiant, arba kol neatvesi Alacho ir angelų prieš mus,

93 arba kol neturėsi auksinio namo, ar kol nepakilsi dangun – ir net tada netikėsime tavo pakilimu, kol nenusileisi mums su Raštu, kurį galėsime skaityti.“ Sakyk: „Išaukštintas mano Viešpats! Argi nesu tik pasiųstas žmogus?“

94 Vienintelis dalykas, priverčiantis žmones atmesti tikėjimą, kai vedimas buvo jiems duotas, yra jų žodžiai: „Nejau Alachas atsiuntė žmogų kaip pasiuntinį?“

95 Sakyk: „Jeigu žemėje vaikščiotų angelai, gerai įsikūrę, Mes jiems siųstume iš dangaus angelą kaip pasiuntinį.“

96 Sakyk: „Užtenka Alacho liudijimui tarp manęs ir jūsų. Iš tiesų, Jis yra Visa Žinantis, Visa Matantis Savo tarnus!“

97 Ką Alachas veda – tas yra vedamas teisingai, o ką Jis palieka klaidžioti – tam nerasi be Jo apsaugininko.[1] Mes tempsime juos veidu žemyn Prikėlimo Dieną – kurčius, nebylius ir aklus. Pragaras bus jų namai. Kiekvieną kartą jam atslūgus, padidinsime jiems deginančią ugnį.

[1] Čia minimos penkios kasdienės maldos – pietų malda, kai saulė pradeda leistis, popietės malda artėjant vakarui, vakarinė malda saulei nusileidus, naktinė malda visiškai sutemus ir rytinė malda, atliekama po aušros.

[1] Šie ženklai yra Mozės lazda, pavirtusi gyvate, jo ranka, tvieskianti šviesa (žr. 20:17–22) bei Faraonui siųstas badas, javų trūkumas, potvyniai, skėriai, utelės, varlės ir kraujas (žr. 7:130–133).

107 Sakyk: „Tikėkite šiuo ˹Koranu˺ arba netikėkite. Iš tiesų, kai jis skaitomas tiems, kurie turėjo žinių anksčiau – jie puola kniūbsčia veidais žemyn,

108 tardami: ‘Išaukštintas mūsų Viešpats! Iš tiesų, mūsų Viešpaties pažadas buvo išpildytas.’

109 Jie puola ant veidų, ašarodami, ir tai sustiprina jų atsidavimą.“

110 Sakyk: „Šaukitės Alacho ar Maloningojo – kuriuo ˹vardu˺ bešauktumėte, Jis turi geriausius vardus. Nekalbėkite savo maldų per garsiai ar per tyliai – siekite vidurinio kelio.“

111 Sakyk: „Šlovė ir dėkingumas Alachui, Kuris neturi nei sūnaus, nei partnerio karalystėje, Kuriam nereikia apsaugos nuo pažeminimo. Šlovinkite Jį šlovinimu didžiausiu!“

68 Ar jaučiatės saugūs ˹nemanydami˺, kad Jis privers žemę jus praryti, ar atsiųs jums akmenų audrą? Tada nerasite, kas jus apsaugos.

69 O gal jaučiatės saugūs ˹nemanydami˺, kad Jis siųs jus jūron sekantį kartą, atsiųsdamas vėjo audrą ir paskandindamas jus už tai, ką neigėte? Nerasite tada prieš Mus pagalbininko.

70 Iš tiesų, Mes pagerbėme Adomo palikuonis, nešėme juos žeme ir jūra, suteikėme jiems gėrybių ir išaukštinome juos virš daugybės kūrinių.

71 Dieną, kai pakviesime visus žmones su jų darbų įrašais,[1] kam bus duotas jo įrašas dešinėn – jie skaitys savo darbus ir nebus nuskriausti, nė per datulės kauliuko siūlę.

[1] Anot kitų interpretacijų: „su jų lyderiais“ arba „su jų pranašais“.

72 Bet kas yra aklas ˹tiesai˺ šiame ˹gyvenime˺, tas Ateinančiame bus aklas ir dar labiau nuklydęs nuo tako.

73 Netikintieji stengėsi tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, nukreipti nuo to, ką apreiškėme tau, kad išgalvotum apie Mus ką nors kitą. Tada jie būtų paėmę tave kaip savo draugą.[1]

[1] Mekos stabmeldžiai stengėsi įtikinti Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika, pakeisti savo skelbiamą žinią, Tai buvo daroma įvairiais būdais, kartais raginant sudaryti kompromisą tikėjimo reikaluose, o kitais kartais siūlant žemiškus turtus.

79 bei atsikelk dalį nakties papildomai maldai, kad tavo Viešpats pakeltų tave į garbingą vietą.

80 Sakyk: „Mano Viešpatie! Leisk man įžengti su tiesa ir išeiti su tiesa, ir suteik man iš Savęs valdžią mano paramai.“[1]

[1] Išėjimas ir žengimas šioje eilutėje gali reikšti kelis dalykus: žengimą į gyvenimą gimstant ir išėjimą iš jo po mirties; Pranašo Muhamedo, tebūnie jam taika, pabėgimą nuo persekiojimų Mekoje ir žengimą į naują pranašystės stadiją Medinoje; ar tiesiog žengimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą.

[1] Dievas palieka paklydusius tuos, kurie atsisako priimti Jo vedimą.

98 Toks bus jų atlygis už Mūsų ženklų atmetimą ir už klausinėjimą ˹besišaipant˺: „Ar kai tapsime kaulais ir dulkėmis, būsime prikelti kaip naujas kūrinys?“

99 Nejau jie nesuvokia, kad Alachas, sukūręs dangus ir žemę, gali juos ˹lengvai˺ atkurti? Jis paskyrė jiems laiką, dėl kurio nėra abejonės. Bet piktadariai atmetė ˹viską˺, išskyrus netikėjimą.

100 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Jeigu turėtumėt mano Viešpaties malonės lobius, vis vien sulaikytumėte juos, bijodami jų praradimo – juk žmogus yra nuolat šykštus.“

101 Išties Mes davėme Mozei devynis aiškius ženklus.[1] ˹Pranaše Muhamedai˺, klausk dėl to Izraelio tautos. Kai Mozė atėjo pas juos, Faraonas jam tarė: „Aš manau, kad tu, Moze, esi apkerėtas.“

102 Mozė atsakė: „Išties tu gerai žinai, kad siuntė ˹šiuos ženklus˺ tik dangų ir žemės Viešpats, kad įrodytų tiesą. Aš manau, kad tu, Faraone, esi pasmerktas.“

103 Tad Faraonas norėjo išvaryti izraelitus iš ˹Egipto˺ žemės, bet Mes nuskandinome jį ir buvusius kartu su juo.

104 Mes tarėme Izraelio tautai po Faraono: „Gyvenkite žemėje, bet kai Ateinančio gyvenimo pažadas bus išpildytas, Mes surinksime jus viename susirinkime.“

105 Mes apreiškėme ˹Koraną˺ su tiesa ir su tiesa jis buvo apreikštas. Mes siuntėme tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, tik kaip gerų žinių nešėją ir įspėjimo davėją.

106 ˹Tai˺ Koranas, kurį apreiškėme dalimis, kad skaitytum jį žmonėms per ilgą laiko tarpą. Mes apreiškėme jį po truputį.[1]

[1] Koranas buvo apreikštas mažomis dalimis, per 23-jų metų laikotarpį.