12. Juozapas

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

2 Iš tiesų, Mes atsiuntėme jį arabišku Koranu,[1] kad suprastumėte ˹jo reikšmes˺.

[1] Koranas tiesiogine žodžio prasme reiškia „skaitinys“.

1 Alif-Lām-Rā. [1] Šios yra aiškaus Rašto eilutės.

[1] Žr.: 2:1 išnašą.

3 Mes perduodame tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, geriausią istoriją per Mūsų apreiškimą šio Korano, nors prieš tai nežinojai apie tai.

4 ˹Atmink˺, kai Juozapas tarė savo tėvui: „Mano mielas tėve! Aš susapnavau septynias žvaigždes, saulę ir mėnulį – aš mačiau juos, puolančius kniūbsčia prieš mane!“

5 Jis atsakė: „Mano mielas sūnau! Nepasakok apie šią viziją savo broliams, kitaip jie surengs planą prieš tave. Iš tiesų, Šėtonas yra prisiekęs priešas žmonijai.

6 Taip tavo Viešpats pasirinks tave, išmokys sapnų išaiškinimo ir ištobulins Savo malonę tau ir Jokūbo šeimai, kaip ištobulino ją tavo protėviams prieš tai, Abraomui ir Izaokui. Tavo Viešpats yra Visa Žinantis, Išmintingas!“

7 Iš tiesų, Juozapo ir jo brolių istorijoje yra pamokos visiems užduodantiems klausimus.

8 ˹Atmink˺, kai jie tarė: „Iš tiesų, Juozapas ir jo brolis ˹Benjaminas˺ yra labiau mylimi mūsų tėvui nei mes, nors esame grupė gausi. Iš tiesų, mūsų tėvas yra aiškiame nuklydime.

9 Nužudykime Juozapą ar išvarykime jį į ˹tolimą˺ žemę, kad mūsų tėvo dėmesys būtų skirtas tik mums, o po to galėsime atgailauti ir būti teisingais žmonėmis.“

10 Vienas jų tarė: „Nežudykite Juozapo, bet įmeskite jį į šulinį, kad koks keliautojas galėtų jį paimti, jeigu ruošiatės ką nors daryti.“

11 Jie tarė: „Mūsų tėve! Kodėl nepatiki Juozapo mums, nors trokštame jam tik gero?

12 Išsiųsk jį su mumis rytoj, kad jis galėtų džiaugtis ir žaisti. Mes juo pasirūpinsime.“

13 Jis atsakė: „Mane nuliūdins tai, jeigu jūs jį pasiimsite su savimi. Aš bijau, kad vilkas jį suės, kai būsite neatidūs.“

14 Jie tarė: „Jeigu vilkas jį suės, nepaisant mūsų stipraus būrio, tai būsime tikri nevykėliai!“

15 Tada jie pasiėmė Juozapą kartu, sutarę įmesti jį šulinin. Tuo tarpu Mes įkvėpėme jam: „˹Vieną dieną˺ tu priminsi jiems apie šį poelgį jų, jiems nesuprantant ˹kas tu esi˺.“

16 Tada jie grįžo pas savo tėvą vakare raudodami.

17 Jie tarė: „Mūsų tėve! Mes ėjome lenktynių, palikę Juozapą su mūsų daiktais ir vilkas suėdė jį. Bet tu netikėsi mumis, nesvarbu kokie teisūs bebūtume.“

18 Jie atnešė jo marškinius, suteptus netikru krauju. Jis atsakė: „Ne! Tai jūsų sielos paragino jus padaryti kažką ˹blogo˺. Geriausia yra kantrybė. Iš Alacho aš siekiu pagalbos iškentėti tai, ką sakote.“

19 Atėjo keliautojai ir pasiuntė vandens nešiką, kuris nuleido kibirą šulinin. Jis tarė: „Puikios žinios! Čia yra berniukas.“ Jie pasiėmė jį slapčia, pardavimui. Alachas gerai žinojo tai, ką jie darė.

20 Tada jie pardavė jį už menką kainą – kelias sidabrines monetas, norėdami juo atsikratyti.

21 Egiptietis, nupirkęs jį, tarė savo žmonai: „Prižiūrėk jį gerai. Galbūt jis bus mums naudingas arba galėsime jį įsisūnyti.“ Šiuo būdu Mes įkūrėme Juozapą šioje žemėje ir vėliau išmokėme sapnų aiškinimo. Alacho valia visada dominuos, bet dauguma žmonių to nežino.

22 Kai jis subrendo, Mes davėme jam išmintį ir žinias. Taip atlyginame gera darantiems.

23 Ta, kurios namuose jis gyveno, bandė suvilioti jį. Ji užrakino duris ir tarė: „Ateik pas mane!“ Jis atsakė: „Alachas yra mano prieglobstis! Mano šeimininkas buvo geras man. Iš tiesų, piktadariai nebus sėkmingi.“

24 Ji troško jo ir jis būtų daręs tą patį, jeigu nebūtų matęs savo Viešpaties ženklo. Taip Mes sulaikėme blogį ir nepadorumą nuo jo. Jis buvo vienas iš Mūsų išrinktųjų tarnų.

25 Jie abu bėgo link durų – ji perplėšė jo marškinius iš nugaros – ir sutiko prie durų jos vyrą. Ji sušaukė: „Kas, išskyrus kalėjimą ar skausmingą bausmę, bus skirta bandžiusiam suteršti tavo žmonos garbę?“

26 Juoazapas atsakė: „Tai ji bandė mane suvilioti.“ Liudininkas iš jos šeimos paliudijo: „Jeigu jo marškiniai yra perplėšti iš priekio, tai ji sakė tiesą, o jis melavo,

27 bet jeigu jie perplėšti iš nugaros, tada ji melavo, o jis sakė tiesą.“

28 Kai jos vyras pamatė, kad Juozapo marškiniai yra perplėšti iš nugaros, tarė ˹jai˺: „Iš tiesų, tai yra tavo išdavystė. Iš tiesų, tavo išdavystė yra didelė.

29 Juozapai! Pamiršk apie tai. O tu – siek atleidimo už šią nuodėmę. Iš tiesų, tai buvo tavo kaltė.“

30 Kai kurios moterys mieste liežuvavo: „Valdytojo žmona bandė suvilioti savo vergą! Meilė jam užvaldė jos širdį. Iš tiesų, mes matome ją esant aiškiai nuklydusią.“

31 Kai ji išgirdo apie liežuvavimą, pakvietė jas, paruošė joms puotą, davė kiekvienai po peilį ir tarė Juozapui: „Ateik ir parodyk save joms!“ Pamačiusios jį jos buvo priblokštos jo grožio ir įsipjovė savo rankas, sakydamos: „Dieve sergėk! Tai ne vyras, o kilmingas angelas!“

32 Ji tarė: „Tai yra tas, dėl kurio kritikavote mane! Aš mėginau jį suvilioti, bet jis atsisakė. Jeigu jis nedarys to, ką jam įsakiau, jis bus įkalintas ir pažemintas.“

33 Juozapas meldė: „Mano Viešpatie! Aš mieliau būsiu įkalintas nei darysiu tai, į ką jos mane kviečia. Jeigu neatitrauksi nuo manęs jų pinklių, aš pasiduosiu joms ir tapsiu neišmanėliu.“

34 Tad Viešpats atsakė jam ir atitraukė jų pinkles. Iš tiesų, Jis yra Visa Girdintis, Visa Žinantis!

35 Tada pasirodė jiems, nepaisant visų ˹Juozapo nekaltumo˺ ženklų, geriau įkalinti jį kuriam laikui.

36 Du kiti tarnai buvo uždaryti kalėjiman kartu su juo. Vienas jų tarė: „Aš sapnavau, kad spaudžiu vynuoges“, o kitas sakė: „Aš sapnavau, kad nešu duoną ant galvos, kurią lesa paukščiai.“ ˹Jie abu tarė˺: „Pasakyk mums to paaiškinimą. Iš tiesų, mes matome tave esant darančiu gera.“

37 Juozapas atsakė: „Nespės būti atneštas jums duodamas maistas, kai aš jau būsiu išaiškinęs, ką tai reiškia. Tai yra iš to, ką mano Viešpats išmokė mane. Aš laikausi atokiai nuo religijos žmonių, atmetančių Alachą ir neigiančių Ateinantį gyvenimą.

38 Aš seku tikėjimu savo tėvų: Abraomo, Izaoko ir Jokūbo. Nederama mums pramanyti bendrininkus Alachui. Tai yra iš Alacho malonės mums ir visai žmonijai, bet dauguma žmonių nėra dėkingi.

39 Mano kalėjimo bendražygiai! Kas yra geriau, daugybė skirtingų dievų ar Alachas – Vienas, Visa Suvaldantis?

40 Ką garbinate vietoj Jo, tėra vardai, kuriuos jūs ir jūsų protėviai išgalvojo, dėl ko Alachas neatsiuntė jokio įrodymo. Valdžia priklauso tik Alachui. Jis įsakė jums garbinti tik Jį. Tai yra teisus tikėjimas, bet dauguma žmonių to nežino.

41 Mano kalėjimo bendražygiai! Vienas jūsų patieks savo šeimininkui vyną, o kitas bus nukryžiuotas ir paukščiai les nuo jo galvos. Tai yra nuosprendis reikalo, dėl kurio klausėte mano nuomonės.“

42 Tada jis tarė išgyvensiančiam: „Paminėk mane savo šeimininko[1] akivaizdoje.“ Tačiau Šėtonas privertė jį užmiršti tai padaryti, tad Juozapas liko kalėjime keletui metų.

[1] T.y. Egipto karaliui.

43 ˹Vieną dieną˺ Karalius tarė: „Aš susapnavau septynias storas karves, suvalgytas septynių liesų karvių, ir septynias žalias javų varpas bei ˹septynias˺ kitas sausas. Didikai! Pasakykite man šio sapno reikšmę, jeigu galite paaiškinti sapnus.“

44 Jie atsakė: „Tai painūs melagingi sapnai, mes nesame apmokyti aiškinti sapnus.“

45 Tada tas, kuris buvo išlaisvintas iš kalėjimo, galiausiai prisiminė ˹Juozapą˺ ir tarė: „Aš pasakysiu to paaiškinimą, tad leiskite man eiti ˹pas Juozapą˺.“

46 ˹Jis tarė˺: „Juozapai, tiesos žmogau! Paaiškink mums apie septynias storas karves, suvalgytas septynių liesų, ir septynias žalias javų varpas, ir kitas ˹septynias˺ sausas, kad grįžčiau pas žmones ir duočiau jiems žinoti.“

47 ˹Juozapas˺ atsakė: „Jūs sėsite septynis metus paeiliui kaip įprasta, palikdami derlių javų varpose, išskyrus mažą dalį to, kurią naudosite valgiui.

48 Tada ateis septyni metai didelių sunkumų, kurie suvartos viską, ką išsaugojote, išskyrus mažą dalį to, ką paliksite ˹sėkloms˺.

49 Tada ateis vieneri metai, kurių metu žmonės gaus gausybę lietaus ir jie spaus ˹alyvuoges ir vynuoges˺.“

50 Karalius tarė: „Atveskite jį man.“ Kai pasiuntinys atėjo, Juozapas tarė: „Grįžk pas savo šeimininką ir paklausk jo apie moteris, įsipjovusias sau rankas. Iš tiesų, mano Viešpats yra Visa Žinantis apie jų pinkles!“

51 Karalius paklausė ˹moterų˺: „Ką gavote, kai bandėte suvilioti Juozapą?“ Jos atsakė: „Dieve sergėk! Mes nežinome nieko blogo iš jo.“ Tada valdytojo žmona prisipažino: „Dabar tiesa paaiškėjo. Tai buvau aš, kuri bandė jį suvilioti. Iš tiesų, jis yra sakantis tiesą.“

52 ˹Juozapas tarė: „Aš paprašiau to paklausti,˺ kad mano šeimininkas žinotų, jog neišdaviau jo jam už nugaros, ir jog Alachas neveda rezgančių pinkles ˹tiesiu keliu˺.

53 Aš nemėginu savęs ˹visiškai˺ išteisinti. Iš tiesų, siela yra linkusi blogiui, išskyrus tas, kurioms mano Viešpats suteikė malonę. Iš tiesų, mano Viešpats yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!“

54 Karalius tarė: „Atveskite jį man. Aš paskirsiu jį savo asmeniniu tarnu.“ Tada, pakalbėjęs su juo, jis tarė: „Iš tiesų, šiandien tu gavai aukštą poziciją ir pasitikėjimą.“

55 Juozapas tarė: „Padaryk mane savo pasėlių sandėlių saugotoju, juk esu patikimas, žinantis.“

56 Taip Mes įkūrėme Juozapą žemėje, kad jis įsitvirtintų ten, kur norįs. Mes apliejame Savo Malone, ką panorime. Mes neleidžiame gera darančiųjų atlygiui būti prarastam,

57 o Ateinančiojo gyvenimo atlygis yra dar didesnis priimantiems tikėjimą ir dievobaimingiems.

58 Tada atvyko Juozapo broliai ˹ieškodami maisto˺ ir žengė pas jį. Jis juos atpažino, bet jie neatpažino jo.

59 Kai aprūpino juos, jis tarė: „Atveskite man savo brolį iš tėvo pusės. Ar nematote, jog duodu jums pilnai ir suteikiu puikų apgyvendinimą?

60 Jeigu neatvesite jo man ˹ateinantį kartą˺, aš neduosiu jums nė grūdo ir neleisiu jums prisiartinti prie manęs.“

61 Jie prižadėjo: „Mes pamėginsime įtikinti jo tėvą leisti jam keliauti. Iš tiesų, mes tai padarysime.“

62 Juozapas įsakė savo tarnams: „Sugrąžinkite prekes į jų mantą,[1] kad jie galėtų jas atpažinti grįžę pas savo šeimą ir galbūt sugrįžtų atgal.“

[1] T.y. prekes, už kurias jie įsigijo grūdų.

[1] Jokūbas nurodė savo sūnums žengti ne visiems kartu, bet po tris ar keturis, taip siekiant išvengti pavydo ir galimo pavojaus iš kitų žmonių.

63 Kai Juozapo broliai sugrįžo pas savo tėvą, jie maldavo: „Mūsų tėve! Mums buvo uždraustas ˹tolimesnis˺ aprūpinimas. Tad siųsk mūsų brolį su mumis, kad gautume savo dalį. Iš tiesų, mes prižiūrėsime jį.“

64 Jis atsakė: „Ar turėčiau patikėti jį jums, kaip prieš tai patikėjau jo brolį? Alachas yra geriausias saugotojas ir Maloningiausias iš suteikiančių malonę.“

65 Kai jie atidarė savo mantą, atrado prekes, sugrąžintas jiems. Jie tarė: „Mūsų tėve, ko daugiau galime trokšti? Tai yra mūsų prekės, sugrąžintos mums. Dabar galime įgyti daugiau maisto mūsų šeimai. Mes prižiūrėsime savo brolį ir gausime dar vieną kupranugario nešulį – lengvai įgytą nešulį.“

66 Jokūbas tarė: „Aš nesiųsiu jo su jumis, kol neprisieksite man Alachu, kad atvesite jį man atgal, nebent būsite pilnai apsupti ˹ir nugalėti banditų ar priešų˺.“ Kai jie davė savo priesaikas, jis tarė: „Alachas yra Liudininkas to, ką pasakėme.“

67 Tada jis nurodė jiems: „Mano sūnūs! Neženkite ˹miestan˺ per vienus vartus, bet per keletą.[1] Aš nė kiek negaliu jums padėti prieš Alacho valią. Sprendimas priklauso tik Alachui. Juo aš pasikliauju. Tegul pasikliauja Juo visi pasikliaujantieji.“

68 Kai jie įžengė ˹miestan˺ kaip jų tėvas nurodė – tai nepadėjo jiems prieš Alacho valią nė kiek. Tai tebuvo išpildytas Jokūbo troškimas. Iš tiesų, jis buvo gerai žinantis tai, ko jį išmokėme, bet dauguma žmonių to nežino.

69 Kai jie žengė priešais Juozapą, jis pašaukė savo brolį ˹Benjaminą˺ greta ir tarė: „Iš tiesų, aš esu tavo brolis. Tad neliūdėk dėl to, ką jie darė ˹man˺.“

70 Kai jie buvo aprūpinti, jis įdėjo taurę į savo brolio maišą. Tada buvo sušukta: „Pirkliai! Jūs esate vagys!“

71 Jie tarė apsisukdami: „Ko ieškote?“

72 Jie atsakė: „Mes ieškome karaliaus taurės. Kas ją suras, bus apdovanotas kupranugario nešuliu ˹grūdų˺. Aš esu atsakingas už tai.“

73 Juozapo broliai atsakė: „Prisiekiame Alachu, jūs žinote, kad neatėjome skleisti nedorybių žemėje ir nesame vagys.“

74 Jie tarė: „Kokia bus vagies bausmė, jeigu meluojate?“

75 Jie atsakė: „Tai bus ˹pavergimas˺ to, pas kurį rasite taurę. Tokią bausmę mes skiriame piktadariams.“

76 Tad Juozapas apieškojo maišus iki Benjamino maišo ir tada ištraukė taurę. Taip Mes įkvėpėme Juozapą surengti planą. Jis nebūtų galėjęs pasiimti savo brolio pagal karaliaus įstatymą, bet Alachas to panorėjo. Mes pakeliame laipsnį kam panorime. Virš visų turinčių žinias yra Žinantis Viską.

77 ˹Juozapo broliai˺ tarė: „Jeigu jis yra vagis, tai juk anksčiau vogdavo jo brolis.“[1] Bet Juozapas sulaikė ˹savo pyktį˺ savyje, neatskleisdamas nieko jiems, ir tarė ˹sau˺: „Jūs esate blogesnėje padėtyje. Alachas geriau žino tai, ką teigiate.“

[1] Juozapas, tebūnie jam taika, savo jaunystėje buvo neteisingai apkaltintas vagyste.

78 Jie tarė: „Valdytojau! Jis turi labai seną tėvą, tad paimk vieną mūsų vietoj jo. Mes matome tave esant darančiu gera.“

79 Jis atsakė: „Teapsaugo Alachas nuo to, kad paimtume ką nors kitą nei tą, pas kurį radome savo turtą. Tuomet būtume neteisingi.“

80 Kai jie prarado viltį, jie apsitarė tarp savęs ir vyriausias jų tarė: „Argi nežinote, jog jūsų tėvas priėmė priesaiką Alachu iš jūsų, ir kad jūs nuvylėte jį dėl Juozapo anksčiau? Tad aš nepaliksiu šios žemės, kol tėvas man neleis ar Alachas nuspręs ˹ką kitą˺. Jis yra Geriausias Sprendėjas.

81 Grįžkite pas savo tėvą ir sakykite jam: ‘Mūsų tėve! Tavo sūnus įvykdė vagystę. Mes liudijame tik dėl to, ką žinome. Juk mes nebuvome liudininkai nematomo.

82 Paklausk žmonių, gyvenančių žemėje, kurioje buvome, ir karavano, su kuriuo keliavome. Iš tiesų, mes sakome tiesą.’“

83 ˹Jokūbas˺ tarė: „Ne! Jūsų sielos privertė jus daryti bloga. Bet geriausia būti kantriam. Galbūt Alachas sugrąžins juos man visus. Iš tiesų, Jis yra Visa Žinantis, Išmintingas!“

84 Jis nusigręžė nuo jų tardamas: „Varge, vargšas Juozapas!“ ir jo akys išblėso nuo jo gniaužiamo sielvarto.[1]

[1] T.y. jo regėjimas nusilpo tiek, kad jis tapo beveik aklu.

85 Jie tarė: „Prisiekiame Alachu! Tu nenustosi prisiminti Juozapo, kol neprarasi sveikatos ar nepražūsi.“

86 Jis atsakė: „Aš skundžiuosi dėl savo kančios ir sielvarto tik Alachui. Aš žinau iš Alacho tai, ko nežinote.

87 Mano sūnūs! Eikite ir teiraukitės dėl Juozapo ir jo brolio, ir nepulkite neviltin dėl Alacho malonės. Niekas nepraranda vilties dėl Alacho malonės, išskyrus netikinčius žmones.“

88 Kai jie žengė prieš Juozapą, jie tarė: „Valdytojau! Mes ir mūsų šeima buvo paveikta sunkumų, tad atnešėme tik menkos vertės prekes, bet ˹prašome˺ duok mums negailėdamas ir labdaringai. Iš tiesų, Alachas atlygina už labdarą.“

89 Jis paklausė: „Ar atsimenate, ką padarėte Juozapui ir jo broliui, būdami neišmanėliais?“

90 Jie atsakė: „Ar tu esi Juozapas?“ Jis tarė: „Aš esu Juozapas ir tai yra mano brolis Benjaminas. Alachas buvo maloningas mums. Iš tiesų, dievobaimingiems ir kantriems – Alachas nesumažina atlygio gera darantiems.“

91 Jie prisipažino: „Prisiekiame Alachu! Alachas skyrė pirmenybę tau prieš mus, mes buvome iš tiesų nuodėmingi.“

92 Juozapas tarė: „Nėra šiandien jums kaltės. Tegul Alachas atleidžia jums! Jis yra Maloningiausias iš suteikiančių malonę.

93 Eikite su šiais mano marškiniais ir užmeskite juos ant mano tėvo veido – jis atgaus regėjimą. Tada grįžkite pas mane su visa šeima.“

94 Kai karavanas išvyko, jų tėvas tarė ˹esantiems aplink jį˺: „Jūs laikysite mane pamišusiu, bet aš užuodžiu Juozapo kvapą.“

95 Jie atsakė: „Prisiekiame Alachu! Tu vis dar esi paklydęs savo senoje iliuzijoje.“

96 Bet kai gerų žinių nešėjas atvyko,[1] jis užmetė marškinius ant jo veido, tad jis atgavo regą. Jokūbas tada tarė: „Ar jums nesakiau, jog žinau iš Alacho tai, ko nežinote?“

[1] T.y. Jokūbo sūnus, turėjęs Juozapo marškinius.

97 Jie maldavo: „Mūsų tėve! Melsk už mūsų nuodėmių atleidimą. Iš tiesų, mes buvome nuodėmingi.“

98 Jis tarė: „Aš melsiu savo Viešpaties atleidimo jums. Iš tiesų, Jis yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!“

99 Kai jie žengė pas Juozapą, jis apkabino savo tėvus ir tarė: „Sveiki atvykę į Egiptą. Jūs būsite saugūs čia, Alachui leidus.“

100 Tada jis pasiėmė juos link savo sosto. Jie visi krito prieš jį kniūbsčia[1] ir jis tarė: „Mano brangus tėve! Tai yra mano senojo sapno paaiškinimas. Mano Viešpats padarė tai tiesa. Jis buvo man geras, kai išlaisvino mane iš kalėjimo ir atvedė jus iš klajoklių gyvenimo po to, kai Šėtonas įžiebė priešiškumą tarp manęs ir mano brolių. Iš tiesų, mano Viešpats yra Subtilus,[2] išpildydamas Savo troškimus. Iš tiesų, Jis yra Visa Žinantis, Išmintingas!

[1] Po islamo atėjimo, pulti kniūbsčia prieš kažką kitą nei Dievą, buvo uždrausta, bet anksčiau tai buvo leistinas veiksmas, išreiškiantis pagarbą žmonėms.

[2] Jis tiksliai supranta visus, įprastai nepastebimus ir sudėtingus dalykus. Taip pat Jo santykiai su kūrinija yra subtilūs, dažnai nepastebimi, bet artimi.

101 Mano Viešpatie! Tu davei man valdžią ir išmokei mane sapnų paaiškinimo. Dangų ir žemės Sutvėrėjau! Tu esi mano Globėjas šiame gyvenime ir Ateinančiame. Leisk man numirti paklūstant Tau ir priskirk mane prie teisingųjų.“

102 Tai yra iš istorijų nematomo, kurias apreiškiame tau, ˹Pranaše Muhamedai˺. Tu nebuvai su jais, kai jie kartu rengė savo išdavikiškus planus.

103 Dauguma žmonių – nesvarbu kiek besistengsi – ir toliau netikės,

104 nors ir neprašai iš jų atlygio dėl to. Iš tiesų, tai tėra priminimas pasauliams.

105 Kiek ženklų danguose ir žemėje jie praleidžia nekreipdami dėmesio!

106 Dauguma jų tiki į Alachą tik garbindami greta Jo stabus.

107 Ar jie jaučiasi saugūs, kad neužklups jų pribloškianti bausmė iš Alacho, ar kad valanda neužklups jų to nesitikint staiga?

108 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Tai yra mano kelias. Aš kviečiu pas Alachą aiškiu įrodymu – aš ir sekantys manimi. Išaukštintas yra Alachas! Aš nesu vienas iš stabmeldžių.“

109 Mes siuntėme anksčiau tavęs vyrus, įkvėptus Mūsų, iš kiekvienos žmonių bendruomenės. Ar neigiantieji nekeliavo žeme ir nematė, kokia pabaiga buvo gyvenusių anksčiau jų? Iš tiesų, Ateinančiojo gyvenimo Namai yra daug geresni dievobaimingiems. Argi jūs nesuprasite?

110 Kai pasiuntiniai buvo beprarandą viltį ir užtikrinti tuo, jog buvo atmesti, Mūsų pagalba ateidavo pas juos. Tada Mes išgelbėdavome, ką panorėdavome, bet Mūsų bausmė niekada nebuvo atitraukta nuo nuodėmingųjų.

111 Jų istorijose yra pamokos mąstantiems žmonėms. Tai nėra pramanytas pasakojimas, bet ankstesniųjų apreiškimų patvirtinimas, paaiškinimas visų dalykų, bei vedimas ir malonė tikintiems žmonėms!