11. Hūdas

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

2 ˹Sakyk, Pranaše Muhamedai˺: „Negarbinkite nieko, išskyrus Alachą. Iš tiesų, aš esu jums Jo įspėjimo davėjas ir geros žinios nešėjas.

3 Siekite savo Viešpaties atleidimo ir gręžkitės į Jį atgailaudami. Jis suteiks jums gerą aprūpinimą iki nustatyto laiko ir dosniai atlygins dosniai besielgiantiems. Bet jeigu nusigręžiate – tada bijau jums bausmės didingą Dieną.

4 Pas Alachą jūs sugrįšite. Jis yra Galintis Viską!“

5 Iš tiesų, jie apsiaučia savo širdis, ˹bandydami˺ pasislėpti nuo Jo. Bet net jiems apsiaučiant save drabužiais, Jis žino, ką jie slepia ir ką atskleidžia. Iš tiesų, Jis žino jūsų slapčiausias mintis!

6 Nėra žemėje būtybės, kurios aprūpinimo neužtikrino Alachas. Jis žino vietą jos gyvenimo ir jos mirties. Viskas yra aiškiame Įraše.

7 Jis sukūrė dangus ir žemę per šešetą Dienų[1] ir Jo Sostas buvo virš vandens, kad išbandytų, kurie jūsų bus geresni darbuose. Jeigu tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, sakai jiems: „Jūs būsite prikelti po mirties“, netikintieji yra greiti atsakyti: „Tai tėra aiškūs burtai.“

[1] Žr.: 7:54 išnašą.

8 O jeigu Mes atidedame bausmę iki nustatyto laiko, jie kaip mat sako: „Kas visą tai sulaiko?“ Iš tiesų, Dieną, kai bausmė juos užklups, ji nebus atidėta ir jie bus užgulti tuo, ką išjuokdavo.

9 Koks beviltiškas ir nedėkingas žmogus tampa, kai leidžiame jam paragauti Savo malonės ir tada atimame ją!

10 Bet jeigu duodame jam gerovę po užklupusios nelaimės, jis sako: „Mano nelaimės pasibaigė“ ir tampa džiūgaujančiu bei pagyrūnišku,

11 išskyrus tuos, kurie yra kantrūs ir daro gera – jiems skirtas atleidimas ir atlygis didis.

12 Ar tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, apleisi dalį to, kas tau apreikšta, ir būsi dėl to susikrimtęs, nes jie sako: „Jei tik brangenybės būtų jam atsiųstos ar ateitų su juo angelas!“ Tu esi tik įspėjimo davėjas, o Alachas yra visų reikalų Prižiūrėtojas.

13 Jeigu jie sako: „Jis pramanė tai“, sakyk: „Sukurkite dešimt išgalvotų sūrų, panašių į šias, ir siekite pagalbos iš ko tik galite be Alacho, jeigu esate teisūs!“

14 Bet jeigu jie neatsakys jums, tada žinokite, kad tai buvo apreikšta su Alacho žiniomis ir leidimu, ir jog niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Jį. Argi tada netapsite paklūstantys ˹Jam˺?

15 Kas trokšta šio pasaulio gyvenimo ir jo prabangos, Mes jiems atlyginsime šiame gyvenime visiškai už jų darbus – niekas iš to nebus atimta,

16 bet Ateinančiajame gyvenime jie neturės nieko, išskyrus Ugnį. Jų pastangos šiame gyvenime bus bevaisės ir jų darbai – nuėję niekais.

17 ˹Ar jie gali būti palyginti su tikinčiaisiais˺, turinčiais aiškų įrodymą iš savo Viešpaties, skaitomą liudininko iš Jo, kai prieš tai buvo Mozės Raštas, kaip vedimas ir malonė? Jie priima tikėjimą tuo. Tačiau kas tai atmeta iš įvairių grupuočių – Ugnis yra jiems pažadėtas likimas. Tad neabejokite tuo. Iš tiesų, tai – tiesa iš jūsų Viešpaties, bet dauguma tuo netiki.

18 Kas yra didesni piktadariai už tuos, kurie pramano melus apie Alachą? Jie bus pristatyti prieš savo Viešpatį ir liudininkai tars: „Tai šie melavo apie savo Viešpatį.“ Be abejonės, Alacho prakeiksmas yra skirtas piktadariams,

19 kliudantiems eiti Alacho taku, besistengiantiems pavaizduoti jį esant kreivu ir atmetantiems gyvenimą Ateinantį.

20 Jie nepabėgs nuo Alacho žemėje ir neturės be Alacho pagalbininkų. Jų bausmė bus padidinta, nes jie nesugebėjo girdėti ir matyti ˹tiesos˺.

21 Jie yra praradę savo sielas ir jų pramanyti ˹dievai˺ juos apleis.

22 Be abejonės, jie bus didžiausi nevykėliai Ateinančiame gyvenime.

23 Iš tiesų, tikintieji – darantys gera, nuolankūs prieš savo Viešpatį – jie bus Rojaus gyventojai. Jie bus jame amžinai!

24 Skirtumas tarp šių grupuočių yra kaip aklo ir kurčio, palyginto su matančiu ir girdinčiu. Ar jie gali būti lygūs? Argi nesusimąstysite?

25 Išties Mes siuntėme Nojų jo tautai. ˹Jis tarė˺: „Aš esu siųstas jums su aiškiu įspėjimu,

26 kad negarbintumėte nieko, išskyrus Alachą. Iš tiesų, aš bijau jums bausmės skausmingą Dieną.“

27 Didžiūnai iš jo tautos, kurie atmetė tikėjimą, tarė: „Mes matome tave esant žmogumi kaip ir mes, ir matome, kad tavimi seka tik prasčiausi iš mūsų, kurie daro tai gerai negalvodami. Mes nematome nieko, kas padarytų jus geresniais už mus. Mes manome jus esant melagiais!“

28 Jis tarė: „Mano tauta! Pagalvokite, jeigu turėčiau aiškų įrodymą iš savo Viešpaties ir Jis būtų suteikęs man Savo malonę, prieš kurią jūs taptumėt akli – ar galėtume priversti jus priimti tai prieš jūsų valią?

29 Mano tauta! Aš neprašau jūsų atlygio už tai. Mano atlygis bus iš Alacho. Aš niekada neišvarysiu tikinčiųjų – jie sutiks savo Viešpatį. Tačiau aš matau jus esant neišmanėlių tauta.

30 Mano tauta! Kas mane apsaugos nuo Alacho, jeigu juos išvaryčiau? Ar nesusimąstysite?

31 Aš netvirtinu turįs Alacho lobius, žinąs nematomą ar esąs angelas, ir nesakau, kad Alachas nesuteiks gėrio tiems, į kuriuos žiūrite su panieka. Alachas žino, kas yra jų sielose. ˹Jeigu tai sakyčiau˺, būčiau piktadarys.“

32 Jie tarė: „Nojau! Tu su mumis ginčijaisi per ilgai. Atnešk mums tai, kuo grasini, jei sakai tiesą.“

33 Jis atsakė: „Alachas atneš tai jums, jeigu panorės, ir negalėsite nuo to pabėgti!

34 Mano patarimas nesuteiks jums naudos, nesvarbu kiek besistengsiu, jeigu Alachas panoro jus paklaidinti. Jis yra jūsų Viešpats. Pas Jį jūs sugrįšite.“

35 Ar jie sako: „Jis suklastojo šį ˹Koraną˺!“? Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Jeigu tai padariau, tada nešuosi to nuodėmę. Aš esu laisvas nuo jūsų kaltinimų.“

36 Nojui buvo apreikšta: „Niekas iš tavo tautos nepriims tikėjimo, išskyrus tuos, kurie jau yra jį priėmę. Tad nesisielok dėl to, ką jie darė.

37 Pastatyk laivą su Mūsų priežiūra ir Mūsų įkvėpimu, ir nemelsk Manęs dėl piktadarių. Jie bus paskandinti.“

38 Tad jis pradėjo statyti laivą. Kai pro jį praeidavo didžiūnai iš jo tautos – jie išjuokdavo jį. Jis tarė: „Jeigu juokiatės iš mūsų, tai ir mes ˹neužilgo˺ juoksimės iš jūsų.

39 Greitai sužinosite, kas bus užkluptas žeminančios bausmės ˹šiame gyvenime˺ ir užgriūtas amžinos bausmės ˹Ateinančiame˺.“

40 Kai Mūsų sprendimas buvo priimtas ir vanduo ištryško iš žemumų, Mes tarėme: „Paimk į laivą po porą kiekvienos rūšies, kartu su savo šeima – išskyrus tuos, kurių sprendimas ˹nuskęsti˺ jau buvo nulemtas – ir tikinčiuosius.“ Bet niekas netikėjo juo, išskyrus keletą.

1 Alif-Lām-Rā. [1] ˹Tai yra˺ Raštas, ištobulintų ir išaiškintų eilučių, iš Išmintingojo, Visa Suprantančio.

[1] Žr.: 2:1 išnašą.

41 ˹Nojus˺ tarė: „Lipkite į laivą! Alacho vardu jis plauks ir sustos. Iš tiesų, mano Viešpats yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!“

42 Tad laivas plaukė su jais per bangas lyg kalnus, ir Nojus pašaukė savo sūnų, buvusį atskirai ˹nuo jų˺: „Mano mielas sūnau! Ženk ant borto kartu su mumis ir nebūk su netikinčiaisiais.“

43 Jis atsakė: „Aš sieksiu prieglobsčio ant kalno apsisaugojimui nuo vandens.“ Nojus tarė: „Šiandien nėra prieglobsčio nuo Alacho sprendimo, išskyrus turintiems Jo malonę.“ Tada bangos atskyrė juos ir jis tapo vienu iš paskendusiųjų.

44 Tada buvo tarta: „Žeme! Praryk savo vandenį. Dangau! Sulaikyk ˹savo lietų˺.“ Potvynio vanduo nuseko ir sprendimas buvo išpildytas. Laivas nusileido ant Džiūdi kalno ir tada buvo pasakyta: „Prapuolė žmonės piktadariai!“

45 Nojus šaukėsi savo Viešpaties, sakydamas: „Viešpatie! Iš tiesų, mano sūnus yra iš mano šeimos. Tavo pažadas yra tiesa ir Tu esi teisingiausias iš visų teisėjų.“

46 Alachas atsakė: „Nojau! Iš tiesų, jis nėra iš tavo šeimos – jis buvo besielgiantis nedorai. Neprašyk Manęs to, dėl ko neturi žinių. Aš įspėju tave, kad netaptum neišmanėliu.“

47 Nojus tarė: „Mano Viešpatie! Siekiu prieglobsčio pas Tave nuo prašymo Tavęs to, dėl ko neturiu žinių. Jeigu man neatleisi ir nesuteiksi malonės – būsiu pralaimėtojas.“

48 Buvo tarta: „Nojau! Išlipk su taika nuo Mūsų ir palaima tau bei palikuonims tų, kurie buvo su tavimi. Tačiau kitiems – Mes suteiksime jiems malonumą ir po to jie bus kamuojami skausmingos bausmės.“

49 Tai yra žinios iš nematomo, kurias apreiškiame tau, ˹Pranaše Muhamedai˺. Nei tu, nei tavo žmonės nežinojo to prieš tai. Tad būk kantrus. Iš tiesų, pabaiga priklauso dievobaimingiesiems.

50 Adiečiams Mes siuntėme jų brolį Hūdą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą. Jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Jūs tik pramanote melus.

51 Mano tauta! Aš neprašau iš jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra iš To, Kuris sutvėrė mane. Ar nesuprantate?

52 Mano tauta! Siekite savo Viešpaties atleidimo ir atgailaukite Jam. Jis aplies jus gausiu lietumi ir sustiprins jūsų jėgą. Nenusigręžkite, būdami nedorėliais.“

53 Jie tarė: „Hūdai! Tu neatnešei mums aiškaus įrodymo. Mes neapleisime savo dievų vien dėl tavo žodžio ir netikėsime tavimi.

54 Mes sakome tik tai, kad kai kurie mūsų dievai apsėdo tave beprotyste.“ Jis tarė: „Kviečiu Alachą liudyti, tad ir jūs liudykite, kad išsižadu jūsų stabų, garbinamų

55 vietoj Jo. Tad renkite sąmokslą prieš mane jūs visi, neatidėliodami.

56 Aš pasiklioviau Alachu, savo ir jūsų Viešpačiu. Nėra gyvo padaro, kuris nebūtų Jo valdžioje. Iš tiesų, mano Viešpats yra tiesiame kelyje.[1]

[1] T. y. Dievas turi pilną valdžią ir galią dėl visų gyvų padarų ir elgiasi su jais teisingai, atlygindamas geradariams ir bausdamas piktadarius.

57 Bet jeigu nusigręžiate – tai aš jau perdaviau jums tai, su kuo buvau siųstas. Mano Viešpats pakeis jus kitais. Jūs nė kiek Jam nepakenksite. Iš tiesų, mano Viešpats yra Saugotojas Visko!“

58 Kai Mūsų sprendimas buvo priimtas, Mes išgelbėjome Hūdą ir tikinčiuosius su juo, per Savo malonę, apsaugodami juos nuo smarkios bausmės.

59 Tai buvo adiečiai. Jie neigė savo Viešpaties ženklus, nepakluso Jo pasiuntiniams ir sekė įsakymais kiekvieno užsispyrusio tirono.

60 Juos nusekė šiame gyvenime prakeiksmas, kaip ir nuseks juos Prikėlimo Dieną. Iš tiesų, adiečiai atmetė savo Viešpatį, tad prapuolė adiečiai, Hūdo tauta!

61 O samūdiečiams Mes siuntėme jų brolį Sãlichą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą. Jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Jis sutvėrė jus iš žemės ir apgyvendino joje, tad siekite Jo atleidimo ir gręžkitės į Jį atgailauti. Iš tiesų, mano Viešpats yra Artimas, Atsakantis ˹į maldas˺.“

62 Jie atsakė: „Sãlichai! Mes tikėjomės daug iš tavęs.[1] Ar draudi mums garbinti tai, ką garbino mūsų protėviai? Iš tiesų, mes rimtai abejojame dėl to, į ką mus kvieti.“

[1] Jie tikėjosi, kad Sãlichas, tebūnie jam taika, taps jų lyderiu.

63 Jis atsakė: „Mano tauta! Pagalvokite, jeigu turiu aiškų įrodymą iš savo Viešpaties ir Jis suteikė man Savo malonę, kas padėtų man prieš Alachą, jeigu nusižengčiau Jam? Jūs tik padarytumėte mano nuostolį didesniu.

64 Mano tauta! Ši Alacho kupranugarė yra ženklas jums.[1] Leiskite jai ganytis Alacho žemėje ir nekenkite jai, kitaip būsite neužilgo nubausti.“

[1] Samūdiečiams Sãlicho pranašystės ženklas buvo iš kalno sukurta kupranugarė.

65 Bet jie nužudė ją, tad perspėjome ˹juos˺: „Mėgaukitės gyvenimu savo namuose tris dienas – tai yra pažadas, nepaneigiamas.“

66 Kai Mūsų sprendimas buvo priimtas, Mes išgelbėjome Sãlichą ir tikinčiuosius kartu su juo per Savo malonę, ir ˹išgelbėjome juos˺ nuo pažeminimo tądien. Iš tiesų, tavo Viešpats yra Galingas, Visa Galintis!

67 Baisus trenksmas apėmė dariusius bloga, tad jie krito negyvi namuose,

68 lyg nebūtų prieš tai juose gyvenę. Iš tiesų, samūdiečiai atmetė savo Viešpatį, tad prapuolė samūdiečiai!

69 Išties Mūsų angelai-pasiuntiniai atėjo pas Abraomą pranešdami gerą žinią ˹apie jo sūnų˺. Jie pasveikino jį: „Taika!“ Jis atsakė: „Taika!“ ir neatidėliodamas patiekė jiems keptą veršiuką.

70 Pamatęs, kad jų rankos nesiekė maisto, Abraomas tapo įtarus ir pradėjo jų bijoti.[1] Jie tarė: „Nebijok, mes buvome siųsti Loto tautai.“

[1] Atsisakymas valgyti, pagal vietinius papročius, reikšdavo blogą svečių valią.

71 Abraomo žmona stovėjo ˹greta˺ ir nusijuokė.[1] Tada davėme jai gerą žinią apie Izaoką, o po Izaoko – apie Jokūbą.

[1] Ji nusijuokė iš džiaugsmo sužinojusi, jog nusidėjusi Loto tauta bus nubausta.

72 Ji tarė: „Vargas man![1] Ar pagimdysiu būdama senole, kai ir mano vyras yra senolis? Tai iš tiesų nepaprastas dalykas!“

[1] Šis išsireiškimas yra naudojamas išreiškiant nuostabą ir susižavėjimą.

73 Jie atsakė: „Ar tave stebina Alacho sprendimas? Alacho malonė ir Jo palaima skirta jums, šio namo žmonės! Iš tiesų, Jis yra Vertas Išaukštinimo, Garbingas!“

74 Kai baimė paliko Abraomą ir gera žinia atėjo pas jį, jis pradėjo maldauti dėl Loto tautos.

75 Iš tiesų, Abraomas buvo pakantus, mielaširdis, paklusęs ˹Alachui.˺

76 ˹Angelai tarė˺: „Abraomai! Nemaldauk daugiau! Tavo Viešpaties sprendimas jau atėjo. Juos užklups bausmė, kuri negali būti apgręžta.“

77 Kai Mūsų angelai-pasiuntiniai atėjo pas Lotą, jis susikrimto ir pradėjo nerimauti dėl jų atvykimo.[1] Jis tarė: „Tai yra baisi diena.“

78 Jo tautiečiai skubiai suplūdo pas jį, prieš tai darę gėdingus darbus. Jis tarė: „Mano tauta! Šios yra mano dukros ˹vedyboms˺[1] – jos yra tyresnės jums. Tad bijokite Alacho ir nepažeminkite manęs dėl mano svečių. Nejau tarp jūsų nėra nė vieno mąstančio vyro?"

[1] Šie angelai buvo itin patrauklių vyrų pavidalo. Lotas, tebūnie jam taika, bijojo dėl jų garbės suteršimo ir saugumo, nežinodamas, kad jie yra angelai.

[1] Biblijinėje istorijoje pranašas Lotas, tebūnie jam taika, vietoj svečių yra pasiryžęs lytiniams santykiams atiduoti savo paties dukras. Tačiau anot Korano aiškintojų, ši eilutė nurodo jo raginimą vesti vedybinio amžiaus moteris.

79 Jie ginčijosi: „Tu žinai, kad mums nereikia tavo dukrų. Tu žinai, ko mes trokštame!“

80 Jis atsakė: „Jeigu tik galėčiau jums pasipriešinti ar pasikliauti stipriu rėmėju!“

81 Angelai tarė: „Lotai! Mes esame tavo Viešpaties pasiuntiniai. Jie nepasieks tavęs. Keliauk su savo šeima nakties tamsoje ir neleisk nė vienam iš jūsų pažvelgti atgal, išskyrus tavo žmoną. Iš tiesų, ji kentės pasilikusiųjų likimą.[1] Jiems skirtas laikas yra rytas. Argi rytas nėra arti?“

[1] Loto, tebūnie jam taika, žmona buvo atmetusi jo pranašystę. Tikima, jog būtent ji paskleidė žinią apie pas Lotą atvykusius patrauklius svečius.

82 Kai Mūsų sprendimas buvo priimtas, Mes apvertėme miestą ir apliejome juos kieto sluoksniuoto molio akmenimis,

83 pažymėtais tavo Viešpaties. Ši bausmė nėra toli nuo piktadarių.

84 O midjaniečiams Mes siuntėme jų brolį Šiuaibą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą. Jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Neapgaudinėkite matuodami ir sverdami. Aš matau jus pasiturinčius šiandien, bet iš tiesų, bijau jums bausmės visa aprėpiančią Dieną.

85 Mano tauta! Sverkite ir matuokite teisingai. Neapgaudinėkite žmonių dėl jų nuosavybės ir neskleiskite žemėje nedorybių.

86 Kas jums lieka ˹dorai uždirbto˺ iš Alacho yra geriau jums, jeigu esate tikintieji. Aš nesu jūsų saugotojas.“

87 Jie ˹sarkastiškai˺ paklausė: „Šiuaibai! Ar tavo maldos įsako mums atmesti tai, ką garbino mūsų protėviai, ir nustoti tvarkyti mūsų turtą taip, kaip norime? Iš tiesų, tu esi pakantus, nuovokus žmogus!“

88 Jis tarė: „Mano tauta! Pagalvokite, jeigu turiu aiškų įrodymą iš savo Viešpaties ir Jis suteikė man Savo malonę.[1] Aš nenoriu daryti to, ką draudžiu daryti jums. Aš siekiu tik pertvarkos pagal savo išgales. Mano sėkmė yra tik iš Alacho. Juo aš pasikliauju ir į Jį gręžiuosi.

[1] Jie nėra toli atsižvelgiant į jų gyvenimo laikmetį ir geografinę vietovę.

90 Siekite savo Viešpaties atleidimo ir gręžkitės į Jį atgailaudami. Iš tiesų, mano Viešpats yra Suteikiantis Malonę, Visa Mylintis!“

91 Jie tarė: „Šiuaibai! Mes nesuprantame didžios dalies to, ką sakai, ir matome tave esant bejėgiu tarp mūsų. Jeigu ne tavo šeima, būtume tave užmėtę akmenimis. Tu nesi mūsų gerbiamas.“

92 Jis tarė: „Mano tauta! Ar mano šeima yra jums garbingesnė už Alachą? Jūs pastatėte Jį už savo nugarų. Iš tiesų, mano Viešpats aprėpia visa, ką darote.

93 Mano tauta! Darykite, ką galite, ir aš darysiu, ˹ką galiu˺. Greitai sužinosite, ką užklups žeminanti bausmė ir kas yra melagis. Žiūrėkitės! Aš irgi žiūrėsiu.“

94 Kai Mūsų sprendimas buvo priimtas, Mes išgelbėjome Šiuaibą ir tikinčiuosius su juo, per Savo malonę, o baisus trenksmas apėmė dariusius bloga, tad jie krito negyvi savo namuose,

95 lyg prieš tai nebūtų juose gyvenę. Taip prapuolė midjaniečiai, kaip ir samūdiečiai!

96 Išties Mes siuntėme Mozę su Savo ženklais ir įtikinamu įrodymu

97 Faraonui ir jo didžiūnams, bet jie sekė Faraono įsakymu, nors Faraono įsakymas nebuvo įžvalgus.

98 Jis bus priekyje savo tautos Prikėlimo Dieną ir ves juos Ugnin. Kokia siaubinga vieta, į kurią jie vedami!

99 Jie buvo sekami prakeiksmo šiame gyvenime ir ˹bus jo sekami˺ Prikėlimo Dieną. Kokia siaubinga dovana padovanota!

100 Šios yra žinios apie ˹sunaikintus˺ miestus, Mes perduodame jas tau, ˹Pranaše Muhamedai˺. Kai kurie jų vis dar stovi ˹apleisti˺, o kiti buvo nukirsti ˹lyg javai˺.

101 Mes jų nenuskriaudėme, bet jie nuskriaudė patys save. Nepadėjo jiems nė kiek dievai, kurių jie šaukėsi vietoj Alacho, kai buvo priimtas sprendimas tavo Viešpaties – jie tik padidino jų sugriovimą.

102 Toks yra suėmimas tavo Viešpaties, kai Jis sugriebia tautas piktadarių. Iš tiesų, Jo suėmimas yra skausmingas ir smarkus.

103 Iš tiesų, tame yra ženklas bijantiems bausmės Ateinančiame gyvenime. Tai bus Diena, kuriai žmonija bus surinkta, ir Diena, ˹kuri bus˺ paliudyta.

104 Mes tik atidedame ją iki nustatyto laiko.

105 Kai Diena ateis, niekas nedrįs kalbėti, nebent su Jo leidimu. Kai kurie jų bus vargingoje nelaimėje, o kiti bus džiaugsmingi.

106 Esantys vargingoje nelaimėje bus Ugnyje, dūsaujantys ir dejuojantys,

107 amžinai būnantys joje, kol egzistuos dangūs ir žemė, išskyrus tuos, kuriuos tavo Viešpats panorės.[1] Iš tiesų, tavo Viešpats daro tai, ką panori.

[1] Tikintieji nusidėjėliai po jiems skirtos bausmės bus išimti iš Pragaro ir įleisti Rojun.

108 O džiaugsmingieji bus Rojuje, kur jie gyvens amžinai, kol egzistuos dangūs ir žemė, – išskyrus tuos, kuriuos tavo Viešpats panorės. Tai nenutraukiama dovana.

109 Tad neabejok, ˹Pranaše Muhamedai˺, dėl to, ką tie ˹stabmeldžiai˺ garbina. Jie garbina tik tai, ką prieš tai garbino jų protėviai. Iš tiesų, Mes suteiksime jiems jų ˹bausmės˺ dalį, jos nesumažindami.

110 Iš tiesų, Mes davėme Mozei Raštą, bet dėl to kilo nesutarimai. Jeigu ne ankstesnis tavo Viešpaties sprendimas, jų nesutarimai jau būtų išspręsti. Iš tiesų, jie nerimastingai dėl to abejoja.

111 Iš tiesų, tavo Viešpats atlygins visiškai už jų darbus. Iš tiesų, Jis yra Visa Suprantantis, ką jie daro.

112 Tad būk tvirtas, kaip buvo įsakyta, ˹Pranaše Muhamedai˺, kartu su besigręžiančiais atgailauti su tavimi. Neperženk ribų. Iš tiesų, Alachas yra Visa Matantis, ką jūs darote.

113 Nelinkite į piktadarius, kitaip Ugnis palies jus – tada neturėsite apsaugininkų be Alacho ir nebus jums suteikta pagalba.

114 Atlik maldą, ˹Pranaše Muhamedai˺, dienos pradžioje ir pabaigoje bei ankstyvą naktį.[1] Iš tiesų, geri darbai sunaikina blogus. Tai yra priminimas mąstantiesiems.

[1] Ši eilutė kalba apie penkias kasdienes maldas. Dienos pradžia apima ryto ir pietinę maldą, o dienos pabaiga – popietės ir vakarinę maldas. Ankstyva naktis nurodo naktinę maldą, atliekamą visiškai sutemus.

115 Būk kantrus. Iš tiesų, Alachas neleidžia gera darančiųjų atlygiui būti prarastam.

116 Jeigu tik tarp prieš tai ˹sunaikintų˺ tautų būtų buvę dorų asmenų, draudusių žemėje nedorą! Mes išgelbėjome tik kelis iš jų, kai neteisingieji siekė tik jiems duoto prašmatnumo, būdami nedorėliais.

117 Tavo Viešpats nesunaikintų tautos piktadariškai, jeigu ji elgtųsi teisingai.

118 Jeigu tavo Viešpats panorėtų, padarytų žmoniją viena ˹tikinčiųjų˺ tauta, bet jie ir toliau nesutars,

119 išskyrus tuos, kuriems jų Viešpats suteikė malonę – Jis sukūrė juos tokiais. Tavo Viešpaties žodis yra galutinis: „Aš pripildysiu Pragarą džinais ir žmonėmis – visais kartu.“

120 Mes perdavėme tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, istorijas pranašų, kad sutvirtintume tavo širdį. Taip atėjo pas tave tiesa, įspėjimas ir priminimas tikintiesiems.

121 Sakyk tiems, kurie nepriima tikėjimo: „Darykite, ką galintys, iš tiesų, mes irgi darome, ką galime.

122 Laukite! Mes irgi laukiame.“

123 Alachas žino, kas nematoma danguose ir žemėje. Pas Jį viskas sugrįžta. Tad garbink Jį ir Juo pasikliauk. Tavo Viešpats yra dėmesingas tam, ką jūs darote.

[1] Šio sakinio pabaiga yra numanoma: „...ar tada mano pareiga nebūtų jus perspėti dėl nepaklusnumo ir piktadarysčių?“

89 Mano tauta! Neleiskite priešiškumui man privesti jus prie likimo, panašaus į tautų Nojaus, Hūdo, ar Sãlicho. Juk Loto tauta nėra toli nuo jūsų.[1]