11. Hūdas

Ši sūra buvo apreikšta vėlyvuoju Mekos laikotarpiu, kai musulmonai išgyveno didelius sunkumus ir persekiojimus. Dėl tris metus trukusio boikoto, kurio metu musulmonai badavo, mirė Pranašo Muhamedo, tebūnie jam taika, žmona Khadidža ir jo artimas dėdė Abu Tãlib. Šioje sūroje matoma paguoda ir palaikymas tikintiesiems, primenant, kad ir ankstesnieji pranašai bei jų pasekėjai turėjo iškentėti didelius sunkumus. Šiame kontekste nupasakojamos pranašų istorijos. Daugiausia dėmesio skiriama pranašo Hūdo, manomai Biblijinio pranašo Ebero, misijai skelbti žinią ãdiečiams – žmonėms, kurie buvo ypač aukšti ir turėjo išskirtinius fizinius sugebėjimus, Dievo jiems suteiktus, dėl kurių jie nebuvo dėkingi.

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

2 ˹Sakyk, Pranaše Muhamedai˺: „Negarbinkite nieko, išskyrus Alachą. Iš tiesų, aš esu jums Jo perspėjimo davėjas ir geros žinios nešėjas.

3 Siekite savo Viešpaties atleidimo ir gręžkitės į Jį atgailai. Jis suteiks jums gerą aprūpinimą nustatytam laikui ir dosniai atlygins dosniai besielgiantiems. Bet jeigu nusigręžiate, tada aš bijau jums bausmės didingą Dieną.

4 Pas Alachą yra jūsų sugrįžimas. Jis yra Galintis viską!“

5 Iš tiesų, jie apsiaučia savo širdis, ˹bandydami˺ pasislėpti nuo Jo. Bet net jiems apsiaučiant save drabužiais, Jis žino, ką jie slepia ir ką atskleidžia. Iš tiesų, Jis yra Visa Žinantis jūsų slapčiausias mintis!

6 Nėra žemėje būtybės, kurios aprūpinimo neužtikrino Alachas. Jis žino vietą jos gyvenimo ir jos mirties. Viskas yra aiškiame įraše.

7 Jis sukūrė dangus ir žemę per šešetą Dienų[1] ir Jo Sostas buvo virš vandens, kad išbandytų jus geruose darbuose.

Jeigu tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, sakai jiems: „Jūs būsite prikelti po mirties“, netikintieji yra greiti atsakyti: „Tai tėra aiškūs burtai.“

[1] Žr.: 7:54 išnašą.

8 O jeigu Mes atidėtume bausmę nustatytam laikui, jie kaip mat sakys: „Kas visą tai sulaiko?“ Iš tiesų, Dieną, kai bausmė juos užklups, ji nebus atidėta ir jie bus užgulti tuo, ką išjuokdavo.

9 Koks beviltiškas žmogus tampa, kai leidžiame jam paragauti Mūsų malonės ir tada atimame ją!

10 Bet jeigu duodame jam gerovę po užklupusios nelaimės, jis sako: „Mano nelaimės pasibaigė“ ir tampa džiūgaujančiu ir pagyrūnišku,

11 išskyrus kantrius ir darančius gera – jie turės atleidimą ir atlygį didį.

12 Ar tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, apleisi dalį to, kas tau apreikšta, ir būsi dėl to susikrimtęs, nes jie sako: „Jeigu tik brangenybės būtų jam atsiųstos ar ateitų su juo angelas!“ Bet tu esi tik perspėjimo davėjas, o Alachas yra visų reikalų Prižiūrėtojas.

13 Jeigu jie sako: „Jis išsigalvojo tai“, sakyk: „Sukurkite dešimt išgalvotų sūrų, pančių į šias, ir siekite pagalbos iš ko tik sugebate be Alacho, jeigu esate teisūs!“

14 Bet jeigu jie neatsakys jums, tada žinokite, jog tai buvo apreikšta su Alacho žiniomis ir leidimu, ir jog niekas nėra vertas garbinimo išskyrus Jį. Argi tada netapsite paklūstančiais ˹Jam˺?

15 Kas trokšta šio pasaulio gyvenimo ir jo prabangos, Mes jiems atlyginsime šiame gyvenime pilnai už jų darbus – niekas iš to nebus palikta.

16 Jie neturės nieko Ateinančiajame gyvenime, išskyrus Ugnį. Jų pastangos šiame gyvenime bus bevaisės ir jų darbai beverčiai.

17 Ar jie gali būti palyginti su turinčiais aiškų įrodymą iš savo Viešpaties, skaitomą liudininko iš Jo, kai prieš tai buvo Mozės Raštas, vedimui ir malonei? Jie priima tikėjimą į tai. Bet kas atmeta tai iš įvairių grupuočių – Ugnis yra jiems pažadėtas likimas. Tad neabejokite tuo. Iš ties, tai yra tiesa iš jūsų Viešpaties, bet dauguma tuo netiki.

18 Kas daro didesnę piktadarystę nei pramanantys melus apie Alachą? Jie bus pristatyti prieš savo Viešpatį ir liudininkai sakys: „Tai jie melavo apie savo Viešpatį.“ Be abejonės, Alacho prakeiksmas yra skirtas piktadariams,

19 kliudantiems eiti Alacho taku, besistengiantiems parodyti jį esant kreivu ir atmetantiems Ateinantį gyvenimą.

20 Jie nepabėgs nuo Alacho žemėje ir neturės be Alacho pagalbininkų. Jų bausmė bus padidinta, nes jie nesugebėjo girdėti ir matyti ˹tiesos˺.

21 Jie yra praradę savo sielas ir jų išrasti ˹dievai˺ juos apleis.

22 Be abejonės, jie bus didžiausi nevykėliai Ateinančiame gyvenime.

23 Iš tiesų, tikintieji, darantys gera, nuolankūs prieš savo Viešpatį – jie bus Rojaus gyventojai. Jie bus jame amžinai.

24 Palyginimas skirtumo tarp šių grupuočių yra kaip aklo ir kurčio, palyginto su matančiu ir girdinčiu. Ar jie gali būti lygūs? Argi nesusimąstysite?

25 Išties Mes siuntėme Nojų jo tautai. ˹Jis tarė˺: „Aš esu siųstas jums su aiškiu perspėjimu,

26 kad negarbintumėte nieko, išskyrus Alachą. Iš tiesų, aš bijau jums bausmės skausmingą Dieną.“

27 Didžiūnai, atmetę tikėjimą iš jo tautos, tarė: „Mes matome tave esant žmogumi kaip ir mes, ir matome, jog niekas tavimi neseka, išskyrus prasčiausius iš mūsų, kurie daro tai gerai negalvodami. Mes nematome nieko, kas padarytų jus geresniais už mus. Mes manome jus esant melagiais!“

28 Jis tarė: „Mano tauta! Pagalvokite, jeigu turėčiau aiškų įrodymą iš savo Viešpaties ir Jis būtų suteikęs man Savo malonę, tačiau jūs taptumėt akli prieš ją, ar galėtume priversti jus priimti tai prieš jūsų valią?

29 Mano tauta! Aš neprašau jūsų atlygio už tai. Mano atlygis bus iš Alacho. Aš niekada neišvarysiu tikinčiųjų – jie sutiks savo Viešpatį. Tačiau aš matau jus esant neišmanėlių tauta.

30 Mano tauta! Kas mane apsaugos nuo Alacho, jeigu juos išvaryčiau? Argi nesusimąstysite?

31 Aš netvirtinu turįs Alacho lobius, žinąs nematomą, ar esąs angelu, nei sakau, kad Alachas nesuteiks gėrio tiems, į kuriuos žiūrite su panieka. Alachas žino, kas yra jų sielose. ˹Jeigu tai sakyčiau˺, būčiau piktadarys.“

32 Jie tarė: „Nojau! Tu su mumis ginčijaisi per ilgai. Atnešk mums tai, kuo mums grasini, jeigu sakai tiesą.“

33 Jis atsakė: „Alachas atneš tai jums, jeigu panorės, ir negalėsite nuo to pabėgti!

34 Mano patarimas nesuteiks jums naudos, nesvarbu kiek besistengsiu, jeigu Alachas panoro jus paklaidinti. Jis yra jūsų Viešpats. Pas Jį jūs sugrįšite.“

35 Ar jie sako: „Jis suklastojo šį ˹Koraną˺!“? Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Jeigu tai padariau, tada nešuosi to nuodėmę. Tačiau aš esu laisvas nuo jūsų kaltinimų.“

36 Nojui buvo apreikšta: „Niekas iš tavo tautos nepriims tikėjimo, išskyrus tuos, kurie jau yra jį priėmę. Tad nesisielok dėl to, ką jie darė.

37 Pastatyk laivą su Mūsų priežiūra ir Mūsų įkvėpimu, ir nemelsk Manęs dėl piktadarių. Jie bus paskandinti.“

38 Tad jis pradėjo statyti laivą. Kai pro jį praeidavo didžiūnai iš jo tautos, išjuokdavo jį. Jis tarė: „Jeigu juokiatės iš mūsų, tai ir mes ˹neužilgo˺ juoksimės iš jūsų.

39 Jau greitai sužinosite, kas bus užkluptas žeminančios bausmės ˹šiame gyvenime˺ ir užgriūtas amžinos bausmės ˹Ateinančiame˺.“

40 Kai atėjo Mūsų įsakymas ir vanduo išsiliejo iš krosnies,[1] Mes tarėme: „Paimk į laivą po porą kiekvienos rūšies, kartu su savo šeima – išskyrus tuos, kurių sprendimas ˹nuskęsti˺ jau buvo nulemtas – ir tikinčiuosius.“ Bet niekas netikėjo juo, išskyrus keletą.

1 Alif-Lām-Rā. [1] ˹Tai yra˺ Raštas, ištobulintų ir išaiškintų eilučių, iš Išmintingojo, Visa Suprantančio.

[1] Žr.: 2:1 išnašą.

[1] Vanduo, besiveržiantis iš krosnies, buvo Potvynio ženklas Nojui, tebūnie jam taika. Žodis „krosnis“ šioje eilutėje taip pat gali reikšti žemumas.

41 ˹Nojus˺ tarė: „Lipkite į laivą! Alacho vardu jis plauks ir sustos. Iš tiesų, mano Viešpats yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!“

42 Tad laivas plaukė su jais per bangas, lyg kalnus, ir Nojus pašaukė savo sūnų, buvusį atskirai ˹nuo jų˺: „Mano mielas sūnau! Ženk ant borto kartu su mumis ir nebūk su netikinčiaisiais.“

43 Jis atsakė: „Aš sieksiu prieglobsčio ant kalno apsisaugojimui nuo vandens.“ Nojus tarė: „Šiandien nėra prieglobsčio nuo Alacho įsakymo, išskyrus turintiems Jo malonę.“ Tada bangos atskyrė juos ir jis tapo vienu iš paskendusiųjų.

44 Tada buvo tarta: „Žeme! Praryk savo vandenį. Dangau! Sulaikyk ˹savo lietų˺.“ Potvynio vanduo nuseko ir sprendimas buvo išpildytas. Laivas nusileido ant Džiūdy kalno ir tada buvo pasakyta: „Prapuolė žmonės piktadariai!“

45 Nojus šaukėsi savo Viešpaties, sakydamas: „Viešpatie! Iš tiesų, mano sūnus yra iš mano šeimos. Tavo pažadas yra tiesa ir Tu esi teisingiausias iš visų teisėjų.“

46 Alachas atsakė: „Nojau! Iš tiesų, jis nėra iš tavo šeimos – jis buvo besielgiantis neteisingai. Tad neprašyk Manęs to, dėl ko neturi žinių. Aš perspėju tave, kad netaptum neišmanėliu.“

47 Nojus tarė: „Mano Viešpatie, aš siekiu prieglobsčio Tavyje nuo prašymo Tavęs to, dėl ko neturiu žinių. Jeigu man neatleisi ir nesuteiksi malonės – būsiu pralaimėjusysis.“

48 Buvo tarta: „Nojau! Išlipk su taika Mūsų ir palaima tau bei palikuonims tų, kurie buvo su tavimi. Bet kitiems – Mes suteiksime jiems malonumą ir po to jie bus kamuojami skausmingos bausmės.“

49 Tai yra žinios iš nematomo, kurias apreiškiame tau, ˹Pranaše Muhamedai˺. Nei tu, nei tavo žmonės nežinojo to prieš tai. Tad būk kantrus. Iš tiesų, pabaiga priklauso dievobaimingiems.

50 Ãdiečiams Mes siuntėme jų brolį Hūdą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą. Jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Jūs tik pramanote melus.

51 Mano tauta! Aš neprašau jūsų atlygio už tai. Mano atlygis yra iš To, Kuris sutvėrė mane. Argi nesuprantate?

52 Mano tauta! Siekite savo Viešpaties atleidimo ir atgailaukite Jam. Jis aplies jus gausiu lietumi ir sustiprins jūsų stiprumą. Nenusigręžkite būdami nusikaltėliais.“

53 Jie tarė: „Hūdai! Tu neatnešei mums aiškaus įrodymo. Mes neapleisime savo dievų vien dėl tavo žodžio ir netikėsime tavimi.

54 Mes sakome tik tiek, jog kai kurie mūsų dievai apsėdo tave beprotyste.“ Jis tarė: „Kviečiu Alachą liudijimui, tad ir jūs liudykite, kad atmetu jūsų stabus, garbinamus

55 vietoj Jo. Tad renkite sąmokslą prieš mane jūs visi, be atidėliojimo.

56 Aš pasiklioviau Alachu, savo ir jūsų Viešpačiu. Nėra gyvo padaro, nesančio Jo valdžioje. Iš tiesų, mano Viešpats yra tiesiame kelyje.[1]

[1] T.y. Jis turi pilną valdžią ir galią dėl visų gyvų padarų ir elgiasi su jais teisingai, atlygindamas geradariams ir bausdamas piktadarius.

57 Bet jeigu nusigręžiate, tai aš jau perdaviau jums tai, su kuo buvau siųstas. Mano Viešpats pakeis jus kitais. Jūs nė kiek Jam nepakenksite. Iš tiesų, mano Viešpats yra Saugotojas Visko!“

58 Kai atėjo Mūsų įsakymo laikas, Mes išgelbėjome Hūdą ir tikinčiuosius su juo, per Savo malonę, apsaugodami juos nuo griežtos bausmės.

59 Tai buvo ãdiečiai. Jie neigė savo Viešpaties ženklus, nepakluso Jo pasiuntiniams ir sekė kiekvieno užsispyrusio tirono įsakymais.

60 Juos nusekė šiame gyvenime prakeiksmas, kaip ir nuseks juos Prikėlimo Dieną. Iš tiesų, ãdiečiai atmetė savo Viešpatį, tad prapuolė ãdiečiai, Hūdo tauta!

61 O samūdiečiams Mes siuntėme jų brolį Sãlichą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą. Jūs neturite, išskyrus Jį, dievų. Jis sutvėrė jus iš žemės ir apgyvendino joje. Tad siekite Jo atleidimo ir gręžkitės į Jį atgailai. Iš tiesų, mano Viešpats yra Artimas, Atsakantis ˹į maldas˺.“

62 Jie atsakė: „Sãlichai! Mes buvome daug besitikintys iš tavęs.[1] Ar draudi mums garbinti tai, ką garbino mūsų protėviai? Iš tiesų mes rimtai abejojame dėl to, į ką mus kvieti.“

[1] Jie tikėjosi, kad Sãlichas, tebūnie jam taika, taps jų lyderiu.

63 Jis atsakė: „Mano tauta! Pagalvokite, jeigu turėčiau aiškų įrodymą iš savo Viešpaties ir Jis būtų suteikęs man Savo malonę, kas galėtų man padėti prieš Alachą, jeigu nusižengčiau Jam? Jūs tik padarytumėte mano nuostolį didesniu.

64 Mano tauta! Ši Alacho kupranugarė yra ženklas jums.[1] Leiskite jai ganytis Alacho žemėje ir nekenkite jai, kitaip būsite neužilgo nubausti.“

[1] Samūdiečiams Sãlicho pranašystės ženklas buvo iš kalno sukurta kupranugarė.

65 Bet jie nužudė ją, tad Mes perspėjome ˹juos˺: „Mėgaukitės gyvenimu savo namuose tris dienas – tai yra pažadas, nepaneigiamas.“

66 Kai atėjo Mūsų įsakymo laikas, Mes išgelbėjome Sãlichą ir tikinčiuosius kartu su juo per Savo malonę, ir ˹išgelbėjome juos˺ nuo pažeminimo tądien. Iš tiesų, tavo Viešpats yra Galingas, Visa Galintis!

67 Baisus riksmas apėmė dariusius bloga, tad jie krito negyvi namuose,

68 lyg nebūtų juose gyvenę anksčiau. Iš tiesų, samūdiečiai atmetė savo Viešpatį, tad prapuolė samūdiečiai!

69 Išties Mūsų angelai-pasiuntiniai atėjo pas Abraomą su gera žinia ˹apie jo sūnų˺. Jie pasveikino jį: „Taika!“ Jis atsakė: „Taika!“ ir neatidėliodamas patiekė jiems keptą veršiuką.

70 Kai jis pamatė, jog jų rankos nesiekė maisto, tapo įtarus ir bijantis jų.[1] Jie tarė: „Nebijok, mes buvome siųsti Loto tautai.“

[1] Atsisakymas valgyti, pagal vietinius papročius, reikšdavo blogą svečių valią.

71 Jo žmona stovėjo greta ir nusijuokė.[1] Tada Mes pranešėme jai gerą žinią apie Izaoką, o po Izaoko – apie Jokūbą.

[1] Ji nusijuokė iš džiaugsmo sužinojusi, jog nusidėjusi Loto tauta bus nubausta.

72 Ji tarė: „Vargas man![1] Ar pagimdysiu būdama sena moterimi, kai mano vyras yra senas? Tai yra iš tiesų keistas dalykas!“

[1] Šis išsireiškimas yra naudojamas išreiškiant nuostabą ir susižavėjimą.

73 Jie atsakė: „Ar tave stebina Alacho sprendimas? Alacho malonė ir Jo palaima jums, šio namo žmonės. Iš tiesų, Jis yra Vertas išaukštinimo, Garbingas!“

74 Kai baimė paliko Abraomą ir gera žinia atėjo pas jį, jis pradėjo maldauti dėl Loto tautos.

75 Iš tiesų, Abraomas buvo pakantus, mielaširdis, paklusęs ˹Alachui˺.

76 Angelai tarė˺: „Abraomai! Nemaldauk daugiau! Tavo Viešpaties sprendimo laikas jau atėjo. Juos užklups bausmė, kuri negali būti apgręžta.“

77 Kai Mūsų angelai-pasiuntiniai atėjo pas Lotą, jis tapo susikrimtusiu ir nerimaujančiu dėl jų atvykimo.[1] Jis tarė: „Tai yra diena baisi.“

78 Jo tautiečiai sparčiomis atėjo pas jį, prieš tai darę gėdingus veiksmus. Jis tarė: „Mano tauta! Šios yra mano dukros ˹vedyboms˺[1] – jos yra tyresnės jums. Tad bijokite Alacho ir nepažeminkite manęs dėl mano svečių. Ar tarp jūsų nėra nė vieno mąstančio vyro?“

[1] Šie angelai buvo itin patrauklių vyrų pavidalo. Lotas, tebūnie jam taika, bijojo jų garbės suteršimo ir jų saugumo nežinodamas, kad jie yra angelai.

[1] Dukros šioje eilutėje reiškia visas jo bendruomenės subrendusias moteris.

79 Jie ginčijosi: „Tu žinai, kad mums nereikia tavo dukrų. Tu žinai, ko mes trokštame!“

80 Jis atsakė: „Jeigu tik galėčiau jums pasipriešinti ar pasikliauti stipriu rėmėju!“

81 Angelai tarė: „Lotai! Mes esame tavo Viešpaties pasiuntiniai. Jie nepasieks tavęs. Keliauk su savo šeima tamsumoje ir neleisk nė vienam iš jūsų pažvelgti atgal, išskyrus tavo žmoną. Iš tiesų, ji kentės likimą kitų.[1] Jiems paskirtas laikas yra rytas. Argi rytas nėra arti?“

[1] Loto, tebūnie jam taika, žmona buvo atmetusi jo pranašystę. Tikima, jog tai ji pranešė jo tautos vyrams apie atvykusius patrauklius svečius.

82 Kai Mūsų įsakymas atėjo, Mes apvertėme miestą ir apliejome juos kieto sluoksniuoto molio akmenimis,

83 pažymėtais tavo Viešpaties. Ši bausmė nėra toli nuo piktadarių.

84 O midjaniečiams Mes siuntėme jų brolį Šiuaibą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą. Jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Neapgaudinėkite matuodami ir sverdami. Aš matau jus pasiturinčius šiandien, bet iš tiesų, aš bijau jums bausmės visa aprėpiančią Dieną.

85 Mano tauta! Duokite pilną svorį ir matuokite teisingai. Neapgaudinėkite žmonių jų nuosavybėje ir neskleiskite žemėje nedorybių.

86 Kas jums lieka ˹dorai uždirbto˺ iš Alacho yra geriau jums, jeigu esate tikintieji. Aš nesu saugotojas jūsų.“

87 Jie ˹sarkastiškai˺ paklausė: „Šiuaibai! Ar tavo maldos įsako mums atmesti tai, ką garbino mūsų protėviai, ar nustoti tvarkyti mūsų turtą taip, kaip norime? Iš tiesų, tu esi pakantus, išmintingas žmogus!“

88 Jis tarė: „Mano tauta! Pagalvokite, jeigu turėčiau aiškų įrodymą iš savo Viešpaties ir Jis būtų suteikęs man Savo malonę. Aš nenoriu daryti to, ką draudžiu daryti jums. Aš siekiu tik pertvarkos pagal savo išgales. Mano sėkmė ateina tik iš Alacho. Juo aš pasikliauju ir į Jį gręžiuosi.

89 Mano tauta! Neleiskite savo priešiškumui man privesti jus prie likimo, panašaus į tautų Nojaus, Hūdo, ar Sãlicho. Juk Loto tauta nėra toli nuo jūsų.[1]

[1] Jie nėra toli atsižvelgiant į jų gyvenimo laikmetį ir geografinę vietovę.

90 Siekite savo Viešpaties atleidimo ir gręžkitės į Jį atgailai. Iš tiesų, mano Viešpats yra Suteikiantis Malonę, Visa Mylintis!“

91 Jie tarė: „Šiuaibai! Mes nesuprantame didžios dalies to, ką sakai, ir matome tave esant bejėgiu tarp mūsų. Jeigu ne tavo šeima, būtume tave užmėtę akmenimis. Tu nesi tarp mūsų gerbiamas.“

92 Jis tarė: „Mano tauta! Ar garbingesnė jums yra mano šeima už Alachą? Jūs pastatėte Jį už savo nugarų. Iš tiesų, mano Viešpats yra aprėpiantis tai, ką jūs darote.

93 Mano tauta! Darykite ką galintys, ir aš darysiu ˹ką galintis˺. Greitai sužinosite, ką užklups žeminanti bausmė ir kas yra melagis. Žiūrėkitės! Aš irgi žiūrėsiu.“

94 Kai Mūsų įsakymas atėjo, Mes išgelbėjome Šiuaibą ir tikinčiuosius su juo, per Savo malonę, o baisus riksmas apėmė dariusius bloga, tad jie krito negyvi savo namuose,

95 lyg nebūtų juose gyvenę anksčiau. Taip prapuolė midjaniečiai, kaip ir samūdiečiai!

96 Iš ties Mes siuntėme Mozę su Mūsų ženklais ir įtikinamu įrodymu

97 Faraonui ir jo vadams, bet jie sekė Faraono įsakymu, nors Faraono įsakymas nebuvo įžvalgus.

98 Jis bus priekyje savo tautos Prikėlimo Dieną ir ves juos Ugnin. Kokia prasta vieta, į kurią jie vedami!

99 Jie buvo sekami prakeiksmo šiame gyvenime ir ˹bus jo sekami˺ Prikėlimo Dieną. Kokia baisi dovana padovanota!

100 Šios yra žinios apie ˹sunaikintus˺ miestus, Mes perduodame jas tau, ˹Pranaše Muhamedai˺. Kai kurie jų vis dar stovi ˹apleisti˺, o kiti buvo nukirsti ˹lyg javai˺.

101 Mes jų nenuskriaudėme, bet jie nuskriaudė patys save. Nepadėjo jiems nė kiek dievai, kurių jie šaukėsi vietoj Alacho, kai atėjo laikas įsakymo tavo Viešpaties. Jie tik padidino jų sugriovimą.

102 Toks yra suėmimas tavo Viešpaties, kai Jis sugriebia bendruomenes piktadarių. Iš tiesų, Jo suėmimas yra skausmingas ir smarkus.

103 Iš tiesų, tame yra ženklas bijantiems bausmės Ateinančiame gyvenime. Tai bus Diena, kuriai žmonija bus surinkta, ir Diena, ˹kuri bus˺ paliudyta.

104 Mes tik atidedame ją nustatytam laikui.

105 Kai ta Diena ateis, niekas nedrįs kalbėti, išskyrus Jo leidimu. Kai kurie jų bus vargingoje nelaimėje, o kiti bus džiaugsmingi.

106 Esantys vargingoje nelaimėje bus Ugnyje, dūsaujantys ir dejuojantys

107 amžinai, kol egzistuos dangūs ir žemė, išskyrus ką tavo Viešpats panorės.[1] Iš tiesų, tavo Viešpats yra darantis, ką panori.

[1] Tikintieji nusidėjėliai po jiems skirtos bausmės bus išimti iš Pragaro.

108 O džiaugsmingieji bus Rojuje amžinai, kol egzistuos dangūs ir žemė – išskyrus ką tavo Viešpats panorės – tai dovana nenutraukiama.

109 Tad nebūk abejonėje, ˹Pranaše Muhamedai˺, dėl to, ką tie ˹stabmeldžiai˺ garbina. Jie garbina tik tai, ką garbino jų protėviai. Iš tiesų, Mes suteiksime jiems jų ˹bausmės˺ dalią pilnai, be jokio sumažinimo.

110 Iš tiesų, Mes davėme Mozei Raštą, bet dėl to kilo nesutarimai. Jeigu ne ankstesnis tavo Viešpaties sprendimas, jų nesutarimai būtų buvę išspręsti. Iš tiesų, jie yra dėl Korano didelėje abejonėje.

111 Iš tiesų, tavo Viešpats atlygins pilnai už jų darbus. Iš tiesų, Jis yra Visa Suprantantis, ką jie daro.

112 Tad būk tvirtas, kaip buvo įsakyta, ˹Pranaše Muhamedai˺, kartu su besigręžiančiais atgailai su tavimi. Neperženk ribų. Iš tiesų, Alachas yra Visa Matantis tai, ką jūs darote.

113 Nelinkite į piktadarius, kitaip Ugnis palies jus. Tada neturėsite apsaugininkų be Alacho ir nebus jums suteikta pagalba.

114 Atlik maldą, ˹Pranaše Muhamedai˺, dviejuose dienos pusėse ir ankstyvą naktį.[1] Iš tiesų, geri darbai ištrina blogus. Tai yra priminimas mąstantiems.

[1] Ši eilutė kalba apie penkias kasdienes maldas. Pirma dienos pusė apima ryto ir pietinę maldą, o antra pusė – popietės ir vakarinę maldas. Ankstyva naktis reiškia naktinę maldą, atliekamą visiškai sutemus.

115 Būk kantrus. Iš tiesų, Alachas neleidžia gera darančiųjų atlygiui būti prarastam.

116 Jeigu tik būtų buvę dorų asmenų tarp anksčiau jūsų ˹sunaikintų˺ žmonių, draudusių nedorą žemėje! Mes išgelbėjome tik kelis iš jų, kai neteisingieji siekė tik jiems duoto prašmatnumo, būdami nusikaltėliais.

117 Tavo Viešpats nesunaikintų bendruomenės piktadariškai, jeigu ji elgtųsi teisingai.

118 Jeigu tavo Viešpats to panorėtų, padarytų žmoniją viena ˹tikinčiųjų˺ bendruomene, bet jie ir toliau nesutars,

119 išskyrus tuos, kuriems suteikė malonę jų Viešpats – Jis sukūrė juos tokiais. Tavo Viešpaties žodis yra galutinis: „Aš pripildysiu Pragarą džinais ir žmonėmis kartu.“

120 Mes perdavėme tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, istorijas pranašų, kad užtvirtintume tavo širdį. Taip atėjo pas tave tiesa, perspėjimas, ir priminimas tikintiesiems.

121 Sakyk netikintiesiems: „Darykite ką galintys, iš tiesų, mes irgi darome, ką galime.

122 Laukite! Mes irgi laukiame.“

123 Alachui priklauso žinios nematomo danguose ir žemėje. Pas Jį viskas sugrįžta. Tad garbink Jį ir Juo pasikliauk. Tavo Viešpats yra dėmesingas tam, ką jūs darote.