Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

1 Alif-Lām-Mīm-Ṣād [1]

[1] Žr.: 2:1 išnašą.

2 Tai Raštas, apreikštas tau, ˹Pranaše Muhamedai˺ – tegu nebūna tavo širdyje nerimo dėl to – kad įspėtum juo ˹tuos, kurie atmetė tikėjimą˺, ir kad primintum tikintiesiems:

3 „Sekite tuo, kas buvo apreikšta iš jūsų Viešpaties, ir nesirinkite sau globėjų, išskyrus Jį. Kaip retai jūs susimąstote!“

4 Kiek tautų Mes sunaikinome, kai atėjo pas juos Mūsų bausmė nakties metu ar jiems miegant vidurdienį.

5 Jų vienintelis šauksmas, užklupus Mūsų bausmei, buvo: „Iš tiesų, mes buvome piktadariai!“

6 Mes užduosime klausimus tiems, pas kuriuos atėjo pasiuntiniai, ir užduosime klausimus patiems pasiuntiniams.

7 Tada pateiksime jiems pilną ataskaitą su užtikrintomis žiniomis, nes ˹visuomet˺ buvome ˹su jais˺.

8 Svėrimas tądien bus teisingas. Kurių svarstyklės bus sunkios ˹nuo gerų darbų˺ – tie bus sėkmingi,

9 o kurių svarstyklės bus lengvos – tie bus pasmerkę save piktadarišku Mūsų ženklų neigimu.

10 Mes įgalinome jus žemėje ir suteikėme jums pragyvenimą. Mažai esate dėkingi!

11 Išties Mes sukūrėme jus ir suteikėme jums ˹žmogaus˺ formą ir tarėme angelams: „Pulkite kniūbsčia prieš Adomą“, tad jie sukniubo, išskyrus Iblysą[1] – jis nebuvo tarp puolančiųjų kniūbsčia.

[1] Žr.: 2:34 išnašą.

12 Alachas tarė: „Kas neleido tau sukniubti, kai tai įsakiau?“ Iblysas atsakė: „Aš esu geresnis už jį. Tu sukūrei mane iš ugnies, o jį – iš molio.“

13 Alachas tarė: „Leiskis žemyn iš čia! Tai nėra vieta, kurioje gali puikuotis. Eik lauk! Tu esi vienas iš pažemintųjų.“

14 Iblysas paprašė: „Atidėk ˹mano pabaigą˺ iki Prikėlimo Dienos.“

15 Alachas atsakė: „Tau bus atidėta.“

16 Tada Iblysas tarė: „Kadangi leidai man nuklysti, aš lauksiu jų [t. y. žmonijos] pasaloje ant Tavo tiesaus kelio.

17 Aš užklupsiu juos iš priekio, nugaros, dešinės ir kairės, ir matysi daugumą jų esant nedėkingais.“

18 Alachas tarė: „Eik lauk iš Rojaus sodų – pažemintas ir atstumtas! Aš pripildysiu Pragarą tavimi ir tavo pasekėjais visais.

19 Adomai! Gyvenk su savo žmona Rojuje ir valgykite, ką tik panorėsite, bet nesiartinkite prie šio medžio, kitaip tapsite piktadariais.“

20 Tačiau Šėtonas sugundė juos, kad atskleistų jų nuogumą, kuris prieš tai buvo paslėptas. Jis tarė: „Jūsų Viešpats uždraudė šį medį tik tam, kad neleistų jums tapti angelais ar nemirtingais.“

21 Jis prisiekė jiems: „Iš tiesų, esu jums patarėjas nuolankus.“

22 Tad jis paklaidino juos ˹savo˺ apgavyste. Kai jie paragavo medžio vaisiaus, jų gėdingos vietos tapo matomos, tad jie pradėjo dengtis Rojaus sodų lapais. Tada jų Viešpats pašaukė juos: „Argi neuždraudžiau jums šio medžio ir neminėjau, kad Šėtonas yra jums aiškus priešas?“

23 Jie atsakė: „Mūsų Viešpatie! Mes nuskriaudėme save. Jeigu mums neatleisi ir nepasigailėsi – būsime pralaimėtojai.“

24 Alachas tarė: „Leiskitės žemyn, būdami priešai vieni kitiems. Jūs rasite žemėje apgyvendinimą ir aprūpinimą iki nustatyto laiko.“

25 Jis pridėjo: „Joje gyvensite ir joje mirsite, ir iš jos būsite prikelti.“

26 Adomo palikuonys! Mes suteikėme jums rūbus nuogų vietų pridengimui ir kaip puošmeną jums. Tačiau geriausias rūbas yra dievobaimingumas. Tai yra Alacho ženklas jums, galbūt susiprasite!

27 Adomo palikuonys! Neleiskite Šėtonui jūsų suvilioti, kaip jis padarė su jūsų tėvais, išviliodamas juos iš Rojaus ir nutraukdamas jų drabužius, taip atidengęs jų nuogumą. Iš tiesų, jis ir jo gentainiai mato jus iš ten, kur jūs negalite matyti. Mes padarėme šėtonus bendrininkais tų, kurie nepriima tikėjimo.

28 Atlikdami gėdingą veiksmą,[1] jie sako: „Mes matėme savo protėvius taip darant, ir Alachas įsakė mums taip elgtis.“ Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Ne! Alachas neįsako to, kas gėdinga. Kaip galite priskirti Alachui tai, ko nežinote?“

[1] Šioje eilutėje kalbama apie Mekos stabmeldžių ritualą nuogiems eiti aplink Kabą.

[1] T. y. žmonėms, kurių geri ir blogi darbai yra lygūs. Jie nebus įmesti į Pragarą, bet taip pat negalės žengti Rojun. Galiausiai, Dievas suteiks jiems malonę ir įleis į Rojų.

29 Sakyk: „Mano Viešpats įsakė teisingumą. Gręžkitės ˹į Jį˺, kur tik pulsite kniūbsčia, ir šaukitės Jo nuoširdžiai. Kaip Jis sukūrė jus pirmą kartą, taip būsite ir prikelti.“

30 Kai kuriuos Jis atvedė ˹į tiesų kelią˺, bet kiti nusipelnė paklydimo. Iš tiesų, jie pasirinko šėtonus globėjais vietoj Alacho, manydami, kad yra teisingai vedami.

31 Adomo palikuonys! Būkite tinkamai apsirengę garbinimo vietose. Valgykite ir gerkite, bet nešvaistykite. Iš tiesų, Alachas nemėgsta švaistūnų.

32 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Kas uždraudė rūbus ir leistinas gėrybes, kurias Alachas suteikė Savo tarnams?“ Sakyk: „Tai yra leistina tikintiesiems šiame gyvenime, bet bus skirta tik jiems Prikėlimo Dieną.“ Taip Mes išaiškiname Savo apreiškimus žinantiems žmonėms.

33 Sakyk: „Mano Viešpats uždraudė ištvirkavimą, matomą ir paslėptą, nedorą, priespaudą be teisės, ir kad jūs, neturėdami tam leidimo, garbintumėte stabus vietoj Alacho, bei kalbėjimą apie Alachą tai, ko nežinote.“

34 Kiekvienai tautai yra nustatytas laikas. Kai jų laikas ateis, jie negalės jo atidėti nė akimirkai ir negalės jo paspartinti.

35 Adomo palikuonys! Kai pasiuntiniai iš jūsų tarpo ateina pas jus, skaitydami Mano apreiškimus, bijantiems Alacho ir pasitaisantiems – nebus jiems baimės ir jie neliūdės.

36 Tačiau neigiantys Mūsų apreiškimus ir besipučiantys prieš juos – jie bus Ugnies gyventojai. Jie bus joje amžinai!

37 Kas yra didesni piktadariai už tuos, kurie meluoja apie Alachą ar neigia Jo apreiškimus? Jie gaus tai, kas buvo jiems nulemta ˹iš aprūpinimo šioje žemėje˺, kol Mūsų pasiųsti angelai ateis paimti jų sielas, klausdami: „Kur yra tie, kurių šaukiatės vietoj Alacho?“ Jie atsakys: „Jie apleido mus“ ir liudys prieš save, jog buvo atmetę tikėjimą.

38 Alachas tars: „Ženkite Ugnin, kartu su tautomis džinų ir žmonių, gyvenusių anksčiau jūsų.“ Kai viena tauta žengs Pragaran, ji keiks savo seserį ˹netikinčiųjų˺ tautą, ˹žengusią prieš ją˺, kol visi bus surinkti Ugnyje. Paskutinieji iš jų tars apie pirmuosius: „Mūsų Viešpatie, tai jie mus paklaidino, tad padvigubink jų bausmę Ugnyje!“ Jis atsakys: „Visiems skirta dviguba bausmė, bet jūs to nežinote.“

39 Tada pirmieji jų tars paskutiniesiems: „Jūs nebuvote geresni už mus, tad ragaukite savo užtarnautą bausmę!“

40 Iš tiesų, nebus atidaryti vartai į Dangų ir nežengs Rojun tie, kurie neigia Mūsų apreiškimus ir pasipučia prieš juos, kol kupranugaris nepralys pro adatos skylutę. Taip Mes atlyginame nusikaltėliams.

41 Pragaras bus jų lova, o liepsnos – jų užklotas. Taip Mes atlyginame piktadariams.

42 Tačiau priėmusiems tikėjimą ir dariusiems gera – Mes neprašome iš sielos daugiau, negu ji gali pakelti – jie bus Rojaus gyventojai. Jie bus ten amžinai!

43 Mes pašalinsime iš jų širdžių pagiežos jausmą. Upės tekės po jų kojomis ir jie sakys: „Šlovė ir dėkingumas Alachui, atvedusiam mus čionai! Mes nebūtume atvesti, jeigu Alachas nebūtų atvedęs. Mūsų Viešpaties pasiuntiniai buvo siųsti su tiesa.“ Jiems bus pranešta: „Tai yra Rojus, skirtas jums už jūsų darbus.“

44 Rojaus gyventojai sušuks Pragaro gyventojams: „Mes įsitikinome, kad mūsų Viešpaties pažadas yra tiesa. O jūs – ar įsitikinote, kad jūsų Viešpaties pažadas yra tiesa?“ Jie atsakys: „Taip!“ Tada pranešėjas paskelbs jiems: „Alacho prakeiksmas skirtas piktadariams,

45 kurie nugręžia žmones nuo Alacho tako, stengdamiesi jį parodyti esant kreivu, ir neigia Ateinantį gyvenimą.“

46 Tarp Rojaus ir Pragaro bus užtvara ir žmonės stovės ant jos aukštumų.[1] Jie atpažins abiejų ˹pusių gyventojus˺ pagal jų išvaizdą. Jie sušuks Rojaus gyventojams: „Taika jums!“ Jie nebus žengę į Rojų, bet to trokš.

47 Kai jų akys pasisuks link Ugnies gyventojų, jie mels: „Mūsų Viešpatie, nesuvesk mūsų su piktadariais.“

48 Esantys aukštumose sušuks tiems, kuriuos jie atpažins pagal jų išvaizdą: „Jūsų didis skaičius ir pasipūtimas ˹šiandien˺ neturi naudos!

49 Ar šie ˹kuklūs tikintieji˺ yra tie, dėl kurių prisiekėte, kad Alachas nesuteiks jiems malonės?“ ˹Galiausiai Alachas tars˺: „Ženkite Rojun! Nebus jums baimės ir liūdesio jame.“

50 Ugnies gyventojai šauksis Rojaus gyventojų: „Užliekite mus vandeniu ar kuo nors, ką jums suteikė Alachas.“ Jie atsakys: „Alachas uždraudė visa tai netikintiesiems,

51 kurie laikė šį tikėjimą pramoga ir žaidimu, ir buvo paklaidinti žemiškojo gyvenimo.“ ˹Alachas tars˺: „Šiandien Mes juos užmiršime, kaip ir jie užmiršo šią Dieną, ir dėl Mūsų apreiškimų atmetimo.“

52 Išties Mes atsiuntėme žmonėms Raštą, kurį paaiškinome su žiniomis išsamiai – kaip vedimą ir malonę žmonėms, priimantiems tikėjimą.

53 Ar jie laukia tiktai to, ˹kas prižadėta Korane˺, išpildymo? Dieną, kai tai bus išpildyta, jį ignoravusieji tars: „Mūsų Viešpaties pasiuntinys kalbėjo tiesą. Ar yra kas nors, kas gali mus užtarti? Galbūt galime būt sugrąžinti, kad darytume ˹gerus darbus˺, kurių nedarėme anksčiau?“ Jie sunaikino save ir jų pramanyti dievai juos nuvils.

54 Iš tiesų, jūsų Viešpats yra Alachas, Kuris sukūrė dangus ir žemę per šešetą Dienų[1] ir įsitvirtino Soste. Jis užkloja dieną naktimi, ją sekančia paskubomis. Jis sukūrė saulę, mėnulį ir žvaigždes – pavaldžius Jo įsakymui. Be jokios abejonės, kūrinija ir valdžia priklauso Jam. Palaimintas Alachas, Viešpats pasaulių!

[1] „Diena“ Korane ne visada reiškia 24 valandų laikotarpį. Pagal 22:47, dangiškoji Diena trunka tūkstantį metų, o Teismo Diena truks 50 tūkstančių metų (žr. 70:4). Todėl „Diena“ šioje eilutėje reiškia tam tikrą laiko tarpą, ir tik Dievas žino, kiek iš tiesų truko šešios kūrimo Dienos.

55 Šaukitės savo Viešpaties, nuolankiai ir slapčia. Iš tiesų, Jis nemėgsta nusižengiančiųjų.

56 Neskleiskite žemėje nedorybių, kai ji buvo sutvarkyta, bet šaukitės Jo, nuolankiai ir su viltimi. Iš tiesų, Alacho malonė yra arti darančiųjų gera.

57 Jis atsiunčia vėją, nešantį gerą žinią apie Jo malonę. Kai vėjas surenka sunkius debesis, Mes nusiunčiame juos į mirusią žemę ir pasiunčiame jai lietų, išauginantį joje įvairius vaisius. Panašiai prikelsime ir mirusiuosius. Argi nesusimastysite?

58 Derlinga žemė išaugina gausią augmeniją Viešpaties valia, bet prasta žemė išaugina tik vargingą derlių. Taip išaiškiname ženklus dėkingiems žmonėms.

59 Iš tiesų, Mes siuntėme Nojų jo tautai. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą – jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Iš tiesų, bijau, kad ištiks jus bausmė didingą Dieną.“

60 Jo tautos vadai atsakė: „Iš tiesų, mes matome, jog esi aiškiai paklydęs.“

61 Jis tarė: „Mano tauta! Aš nesu paklydęs, bet esu pasiuntinys Viešpaties pasaulių,

62 perduodantis jums savo Viešpaties žinias ir duodantis jums nuoširdų patarimą. Aš žinau iš Alacho tai, ko nežinote.

63 Ar stebitės, kad pas jus atėjo priminimas iš jūsų Viešpaties per žmogų iš jūsų pačių tarpo, kad būtumėte įspėti, taptumėte dievobaimingi ir gautumėte malonę?“

64 Tačiau jie atmetė jį, tad Mes išgelbėjome Nojų ir esančius su juo laive, ir paskandinome tuos, kurie atmetė Mūsų ženklus. Iš tiesų, jie buvo žmonės akli.

65 Adiečiams Mes siuntėme jų brolį Hūdą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą – jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Argi nebijosite Alacho?“

66 Netikintieji vadai iš jo tautos atsakė: „Iš tiesų, mes matome tave esant kvailiu ir manome, jog esi melagis.“

67 Hūdas tarė: „Mano tauta! Aš nesu kvailys, bet pasiuntinys Viešpaties pasaulių,

68 perduodantis jums savo Viešpaties žinias. Aš esu jums nuoširdus patarėjas.

69 Ar stebitės, kad pas jus atėjo priminimas iš jūsų Viešpaties per vieną iš jūsų, kad Jis galėtų jus įspėti? Atminkite, kad Jis padarė jus vietininkais po Nojaus tautos ir sustiprino jūsų stuomenį.[1] Atminkite Alacho malones, kad būtumėte sėkmingi.“

[1] T. y. padarė juos fiziškai stiprius.

70 Jie atsakė: „Ar atėjai pas mus, kad garbintume vien Alachą ir apleistume tai, ką garbino mūsų protėviai? Tada atnešk tai, kuo mums grasini, jei esi teisus!“

71 Jis tarė: „Išties bausmė ir pyktis jūsų Viešpaties jau užklupo jus. Ar ginčijatės su manimi dėl tų dievų, kurių vardus pramanėte jūs ir jūsų protėviai? Alachas dėl jų nedavė jokio leidimo! Laukite tada! Aš irgi su jumis laukiu.“

72 Tad Mes išgelbėjome Hūdą ir esančius su juo per Savo malonę ir išnaikinome tuos, kurie neigė Mūsų ženklus. Jie nebuvo priėmę tikėjimo.

73 O samūdiečiams Mes siuntėme jų brolį Sãlichą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą – jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Aiškus įrodymas atėjo pas jus iš jūsų Viešpaties – Alacho kupranugarė, kaip ženklas jums. Tad palikite ją ganytis laisvai Alacho žemėje ir nekenkite jai, kad neužkluptų jūsų skausminga bausmė.

74 Atminkite, kaip Jis padarė jus vietininkais po adiečių ir įtvirtino jus žemėje, kad statytumėte sau pilis jos lygumose ir iškaltumėte sau namus jos kalnuose. Atminkite Alacho malones ir neskleiskite žemėje nedorybių.“

75 Pasipūtę vadai iš jo tautos paklausė silpnųjų, priėmusių tikėjimą: „Ar iš tiesų manote, kad Sãlichas yra pasiųstas savo Viešpaties?“ Jie atsakė: „Iš tiesų, mes tikime tuo, su kuo jis buvo atsiųstas.“

76 Pasipūtėliai tarė: „Mes atmetame tai, kuo tikite.“

77 Tada jie nužudė kupranugarę, nepaisydami savo Viešpaties įsakymo, ir tarė Sãlichui: „Atnešk tai, kuo mums grasini, jei esi vienas iš pasiuntinių.“

78 Tad žemės drebėjimas užklupo juos ir jie krito negyvi namuose.

79 Tada Sãlichas nusigręžė nuo jų, tardamas: „Mano tauta! Aš perdaviau jums Savo Viešpaties žinią ir patariau jums, bet jūs nemėgstate patarėjų.“

80 ˹Atminkite˺, kai Lotas tarė savo tautai: „Ar atliekate tokią nešvankybę, kurios niekas pasaulyje prieš tai nėra atlikęs?“

81 Jūs geidžiate vyrų vietoj moterų! Jūs peržengiate ribas.

82 Tačiau jo tautos atsakas tebuvo žodžiai: „Išvarykite juos iš savo miesto! Jie yra žmonės, trokštantys tyrumo!“

83 Tad Mes išgelbėjome Lotą ir jo šeimą, išskyrus jo žmoną. Ji buvo viena iš pasmerktųjų.

84 Mes užpylėme juos ˹akmenų˺ lietumi. Žiūrėkite, koks buvo nusikaltėlių likimas!

85 O midjaniečiams Mes siuntėme jų brolį Šiuaibą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą – jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Aiškus įrodymas atėjo pas jus iš jūsų Viešpaties. Matuokite ir sverkite teisingai, ˹nesukčiaudami prekyboje˺, neatimkite iš žmonių to, kas jiems priklauso, ir neskleiskite žemėje nedorybių, kai ji buvo sutvarkyta. Tai geriau jums, jeigu esate tikintieji.

86 Nesėdėkite kiekviename take, grasindami ir nukreipdami nuo Alacho tako tuos, kurie tiki į Jį, trokšdami Alacho taką parodyti esant kreivu. Atminkite, kai jūsų buvo tik keletas, bet Jis padidino jūsų skaičių. Žiūrėkite, koks buvo likimas nedorėlių!

87 Jeigu dalis jūsų tiki mano pranešta žinia, o kiti ja netiki, tada būkite kantrūs, kol Alachas teis tarp mūsų. Jis yra geriausias teisėjas.“

88 Pasipūtėliai vadai iš jo tautos tarė: „Šiuaibai! Mes ištremsime tave ir priėmusius tikėjimą su tavimi iš savo žemės, jeigu negrįšite į mūsų religiją.“ Jis atsakė: „Net jeigu to nekenčiame?

89 Išties mes meluotume apie Alachą, jeigu grįžtume į jūsų religiją po to, kai Alachas mus išgelbėjo nuo jos. Jokiu būdu mes į ją negrįšime, nebent Alachas, mūsų Viešpats, to panorės. Mūsų Viešpats aprėpia viską Savo žiniomis. Alachu mes pasikliaujame. Mūsų Viešpatie! Teisk tarp mūsų ir mūsų tautos teisingai. Tu esi geriausias teisėjas.“

90 Netikintieji vadai iš jo tautos tarė: „Jeigu seksite Šiuaibu – būsite pralaimėtojai!“

91 Tada žemės drebėjimas užklupo juos ir jie krito negyvi savo namuose,

92 lyg atmetusiųjų Šiuaibą niekad ten nebuvo. Tad tie, kurie atmetė Šiuaibą, tapo pralaimėtojai.

93 Jis nusigręžė nuo jų, tardamas: „Mano tauta! Aš perdaviau jums žinią savo Viešpaties ir daviau jums nuoširdų patarimą. Kaip tada galiu sielvartauti dėl atmetusiųjų tikėjimą?“

94 Kiekvienam miestui Mums pasiuntus pranašą, ˹kuris buvo atmestas˺, Mes užklupome jo gyventojus su bausme ir nelaime, kad jie taptų nuolankūs.

95 Tada Mes pakeitėme ˹jų˺ nelaimę į gerovę, kol jie suklestėjo ir tarė: „Sunkumai ir klestėjimas taip pat užklupo mūsų protėvius.“[1] Tad pagriebėme juos netikėtai, jiems to nė neįtarian

[1] Vietoj dėkojimo Dievui už suteiktas malones, jie priskyrė viską aklam likimui ir besikeičiantiems laikams.

96 Jeigiu šių miestų tautos būtų priėmusios tikėjimą ir bijojusios Alacho, būtume jas užlieję palaiminimais iš dangų ir žemės. Bet jie atmetė tikėjimą, tad Mes nubaudėme juos už tai, ką jie darė.

97 Ar šių miestų gyventojai jautėsi esą saugūs nuo Mūsų bausmės naktį, jiems bemiegant?

98 Ar jie jautėsi saugūs nuo Mūsų bausmės dieną, jiems pramogaujant?

99 Ar jie jautėsi saugūs dėl Alacho plano? Niekas nesijaučia saugus dėl Alacho plano, išskyrus pralaimėtojus!

100 Ar nėra aišku paveldėjusiems žemę po ˹sunaikinimo anksčiau joje gyvenusių˺ tautų, kad jei panorėtume, galėtume juos nubausti už nuodėmes ir užantspauduoti jų širdis, kad jie negirdėtų ˹tiesos˺?

101 Mes perdavėme tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, dalį šių žmonių istorijų. Išties jų pasiuntiniai atėjo su aiškiais ženklais, bet jie nepriėmė tikėjimo, kurį jau prieš tai buvo atmetę. Taip Alachas užantspauduoja netikinčiųjų širdis.

102 Mes neradome daugumos jų ištikimų sandorai, bet radome daugumą jų neklusnius.

103 Po jų Mes siuntėme Mozę su Mūsų ženklais Faraonui ir jo diduomenei, tačiau jie neteisėtai atmetė jį. Žiūrėkite, kokia buvo nedorėlių pabaiga!

104 Mozė tarė: „Faraone! Iš tiesų, esu pasiuntinys, siųstas pasaulių Viešpaties,

105 įpareigotas sakyti apie Alachą tik tiesą. Išties aš atėjau pas jus su aiškiais įrodymais iš jūsų Viešpaties, tad leiskite Izraelio tautai eiti su manimi.“

106 Faraonas tarė: „Jeigu atėjai su įrodymais, parodyk juos, jei esi teisus.“

107 Tad Mozė metė savo lazdą – ir štai! – ji tapo tikra gyvate.

108 Tada jis ištraukė ranką ˹iš savo apsiausto˺ – ir štai! – ji, visiems žiūrintiems, – balta.

109 Faraono diduomenė tarė: „Iš tiesų, jis yra gerai apmokytas burtininkas,

110 norintis išvaryti jus iš jūsų žemės.“ ˹Faraonas paklausė˺: „Ką siūlote?“

111 Jie atsakė: „Tegul jis ir jo brolis laukia, kol išsiųsime pasiuntinius į visus miestus,

112 kad jie atvestų pas tave kiekvieną gerai apmokytą burtininką.“

113 Burtininkai atėjo pas Faraoną, tardami: „Ar gausime atlygį, jeigu nugalėsime?“

114 Jis atsakė: „Taip, ir būsite tada iš ˹man˺ artimiausiųjų.“

115 Jie tarė: „Moze! Tu mesk ˹savo lazdą˺, arba mes mesime ˹pirmieji˺.“

116 Mozė atsakė: „Jūs meskite.“ Mesdami jie užkerėjo žmonių akis, priblokšdami juos, ir parodė didžius burtus.

117 Tada Mes apreiškėme Mozei: „Mesk savo lazdą!“ – ir štai! – ji prarijo jų iliuzijas.[1]

[1] Faraono burtininkai sukūrė iliuziją, jog jų lazdos tapo gyvatėmis. Tačiau Mozei metus savo lazdą, ji virto tikra gyvate ir pradėjo ryti tai, ką prieš tai metė burtininkai. Taip buvo įrodyta, kad Mozės lazda yra Dievo siųstas ženklas.

[1] Šio susitikimo metu jie turėjo prašyti Dievo atleidimo už veršio garbinimą.

[2] Šis drebėjimas juos ištiko dėl prašymo Dievui parodyti Save.

118 Taip tiesa įsigalėjo, o jų iliuzijos buvo paneigtos.

119 Tad ˹Faraonas ir jo diduomenė˺ buvo toje vietoje nugalėti ir pažeminti,

120 o burtininkai puolė kniūbsčia ant žemės,

121 tardami: „Mes tikime Viešpačiu pasaulių,

122 Viešpačiu Mozės ir Aarono.“

123 ˹Tačiau˺ Faraonas pareiškė: „Kaip drįstate juo tikėti be mano leidimo! Iš tiesų, tai yra sąmokslas, kurį surezgėte mieste, kad išvarytumėte jo gyventojus. Neužilgo sužinosite!

124 Aš nukirsiu jūsų plaštakas ir pėdas kryžmai, ir nukryžiuosiu jus visus.“

125 Jie atsakė: „Iš tiesų, pas savo Viešpatį sugrįšime.

126 Tu keršiji mums tik dėl to, kad patikėjome savo Viešpaties ženklais, kai jie buvo duoti. Mūsų Viešpatie! Užliek mus tvirtybe ir leisk mums mirti būnant paklūstančiais ˹Tau˺.“

127 Faraono diduomenė tarė: „Ar leisi Mozei ir jo tautai skleisti nedorą žemėje ir atmesti tave bei tavo dievus?“ Jis atsakė: „Mes nužudysime jų sūnus ir paliksime jų moteris – mes juos pavergsime.“

128 Mozė tarė savo tautai: „Siekite Alacho pagalbos ir būkite kantrūs. Iš tiesų, žemė priklauso Alachui. Jis suteikia ją, kam panori iš Savo tarnų. Šviesi ateitis priklauso dievobaimingiesiems.“

129 Jie atsakė: „Mes visuomet buvome pavergti, prieš tavo atėjimą ir tau atėjus.“ Jis atsakė: „Galbūt jūsų Viešpats sunaikins jūsų priešą ir suteiks jums valdžią žemėje, kad matytų jūsų darbus.“

130 Išties Mes nubaudėme Faraono tautą badu ir pasėlių trūkumu, kad jie taptų dėmesingi.

131 Klestėjimo laikais jie sakė: „To mes esame nusipelnę“, bet nelaimės metu jie kaltino Mozę ir esančius kartu su juo. Ne! Viskas yra nulemta Alacho, bet dauguma jų nežino.

132 Jie tarė: „Nesvarbu, kokį ženklą atneši mums, kad mus apkerėtum, vis vien tavimi netikėsime.“

133 Tad Mes atsiuntėme jiems potvynius, skėrius, utėles, varles ir kraują – visus aiškius ženklus, bet jie buvo pasipūtusi, prasikaltusi tauta.

134 Kai bausmė užklupo juos, jie tarė: „Moze! Melsk savo Viešpatį už mus, dėl Jo pažado tau. Jeigu nutrauksi mūsų bausmę, priimsime tikėjimą ir leisime Izraelio tautai eiti su tavimi.“

135 Tačiau vos tik Mums nutraukus jų bausmę iki nustatyto laiko, štai – jie sulaužė savo žodį!

136 Tad atlyginome jiems, nuskandindami juos jūroje, už Mūsų ženklų neigimą ir nedėmesingumą.

137 Taip Mes padarėme engiamus žmones paveldėtojais rytų ir vakarų žemės, kurią užliejome palaima. Jūsų Viešpaties maloningas pažadas Izraelio tautai buvo išpildytas, dėl jų kantrybės. Mes sunaikinome tai, ką Faraono tauta gamino ir ką statė.

138 Mes nuvedėme Izraelio tautą anapus jūros, bet jiems sutikus tautą, garbinančią stabus, jie tarė: „Moze, padaryk mums dievą, panašų į jų.“ Jis atsakė: „Iš tiesų, jūs esate neišmanėliai!

139 Tai, kuo jie seka, yra pasmerkta sunaikinimui, o jų darbai yra beverčiai.“

140 Jis pridėjo: „Kodėl turėčiau jums siekti kito dievo nei Alachas, kai Jis išaukštino jus virš kitų tautų?“

141 ˹Atminkite˺, kai išgelbėjome jus nuo Faraono tautos, kuri vargino jus baisiomis kančiomis, skersdama jūsų sūnus ir palikdama gyvas jūsų moteris – tai buvo didelis išbandymas iš jūsų Viešpaties.

142 Mes paskyrėme Mozei tris dešimtis naktų ir pridėjome dar dešimt, išpildydami keturiasdešimties naktų Viešpaties terminą. Mozė įsakė savo broliui Aaronui: „Perimk mano vietą mano tautoje, elkis teisingai ir nesek nedorėlių takais.“

143 Kai Mozė atėjo į paskirtą vietą ir jo Viešpats kalbėjo su juo, jis paklausė: „Mano Viešpatie! Parodyk Save, kad galėčiau Tave matyti.“ Alachas atsakė: „Tu negali Manęs matyti! Žiūrėk į šį kalną. Jeigu jis išliks stovintis savo vietoje, tik tada Mane matysi.“ Kai jo Viešpats pasirodė kalnui, jis virto dulkėmis, o Mozė apalpęs parkrito. Kai Mozė atsigavo, sušaukė: „Išaukštintas Tu esi! Atgailauju Tau ir esu pirmasis iš tikinčiųjų.“

144 Alachas tarė: „Moze! Aš pasirinkau tave virš kitų žmonių ˹suteikdamas tau˺ Savo žinią ir kalbėdamas ˹su tavimi˺. Imk, ką tau daviau, ir būk dėkingas.“

145 Mes įrašėme jam Lentelėse visko ˹pagrindus˺, nurodymus ir paaiškinimus viskam. ˹Mes įsakėme˺: „Laikykis to tvirtai ir ragink savo tautą imti iš to geriausią. Neužilgo parodysiu jums nedorėlių namus.

146 Aš nugręšiu nuo Savo ženklų tuos, kurie tampa pasipūtėliai žemėje neturėdami tam teisės. Net jeigu jie matys kiekvieną ženklą, vis vien netikės. Jeigu jie matys tiesų kelią – juo neis. Bet jeigu jie matys kreivą taką – seks juo. Taip yra, nes jie neigė Mūsų ženklus ir buvo jiems nedėmesingi.

147 Darbai tų, kurie neigė Mūsų ženklus ir susitikimą Ateinančiame gyvenime, nueis niekais. Ar jiems turėtų būt atlyginta už ką kitą, išskyrus jų darbus?“

148 Jam nesant tarp jų, Mozės tauta pasigamino stabą iš savo ˹auksinių˺ papuošalų – mūkiantį veršį. Ar jie nematė, kad jis negali nei su jais kalbėti, nei nuvesti juos tiesiu taku? Vis vien jie pasirinko jį garbinti, būdami piktadariais.

149 Supratę savo nuklydimą ir dėl to apgailestaudami, jie tarė: „Jeigu mūsų Viešpats nebus gailestingas mums ir neatleis – būsime tarp pralaimėtojų.“

150 Kai Mozė grįžo pas savo tautą, įtūžęs ir sielvartaudamas, jis tarė: „Kokį siaubingą darbą atlikote man išėjus! Ar norėjote paspartinti savo Viešpaties sprendimą?“ Tada jis sviedė Lenteles ir čiupo savo brolį už plaukų, traukdamas jį prie savęs. Tad ˹Aaronas˺ tarė: „Mano motinos sūnau! Žmonės nugalėjo mane ir ruošėsi mane nužudyti. Neleisk mano priešams džiaugtis ˹pažeminęs mane˺ ir nelaikyk manęs vienu iš piktadarių!“ 151Mozė meldė: „Mano Viešpatie! Atleisk man ir mano broliui! Priimk mus Savo malonėn. Tu esi Maloningiausias iš suteikiančiųjų malonę!“

152 Tie, kurie garbino veršį, bus užgobti savo Viešpaties pykčio ir pažeminimo šiame gyvenime. Taip Mes atlyginame išgalvojantiems melagystes.

153 Tačiau atgailaujantiems po blogio darymo ir priimantiems tikėjimą tavo Viešpats bus Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!

154 Kai aprimo Mozės pyktis, jis paėmė Lenteles, kuriose buvo įrašai su vedimu ir malone bijantiems savo Viešpaties.

155 Tada Mozė išrinko septyniasdešimt vyrų Mūsų susitikimui.[1] Žemės drebėjimui juos ištikus,[2] Mozė tarė: „Mano Viešpatie! Jeigu būtum panorėjęs, būtum sunaikinęs juos ir mane jau seniai. Ar sunaikinsi mus dėl to, ką padarė kvailiai, esantys tarp mūsų? Tai tėra Tavo išbandymas, kuriuo paklaidini, ką panori, ir vedi, ką panori. Tu esi mūsų Globėjas, tad atleisk ir būk maloningas mums. Tu esi geriausias iš atleidžiančiųjų!

156 Nulemk mums tai, kas geriausia šiame ir Ateinančiame gyvenime. Iš tiesų, mes atsigręžėme į Tave ˹atgailaudami˺.“

Alachas tarė: „Aš suteiksiu Savo bausmę, kam panorėsiu, tačiau Mano malonė apima viską. Aš nulemsiu Savo malonę dievobaimingiesiems, mokantiems paskirtą labdarą ir tikintiems Mūsų Apreiškimais,

157 sekantiems Pasiuntiniu, beraščiu Pranašu, kurio aprašą jie randa Toroje ir Evangelijoje. Jis įsako jiems gera ir draudžia bloga, leidžia jiems gėrybes ir draudžia tai, kas nešvaru, ir nuima nuo jų naštas ir juos varžančius pančius. Sekantys juo, gerbiantys ir remiantys jį, ir sekantys šviesa, apreikšta jam, bus sėkmingi.“

158 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Žmonija! Aš esu Alacho Pasiuntinys jums visiems. Jam priklauso dangų ir žemės karalystė. Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Jį. Jis suteikia gyvybę ir mirtį. Tikėkite į Alachą ir Jo Pasiuntinį, beraštį Pranašą, kuris tiki į Alachą ir Jo žodžius. Sekite juo, kad būtumėte vedami.“

159 Tarp Mozės tautos yra grupė vedančių ˹save ir kitus˺ su tiesa, kuria jie nustato teisingumą.

160 Mes suskirstėme juos į dvylika genčių – ˹atskirų˺ bendruomenių. Kai jo tauta prašė vandens, Mes apreiškėme Mozei trenkti uolą savo lazda, iš kurios ištryško dvylika šaltinių. Kiekviena gentis žinojo savo gėrimo vietą. Tada uždengėme juos debesų šešėliais ir atsiuntėme jiems maną ir putpeles,[1] tardami: „Valgykite gėrybes, Mūsų suteiktas jums.“ ˹Tačiau jie nepakluso˺ ir nenuskriaudė Mūsų, bet nuskriaudė patys save.

[1] Mana yra dangiškas maistas, kurį Dievas atsiuntė Izraelio tautai jiems pabėgus iš Egipto.

[1] Ši eilutė kalba apie senovinio miesto, Aylos žmones. Jiems buvo uždrausta žvejoti šabo dieną, tačiau jie pastebėjo, jog žuvis pasirodydavo būtent per šabą, o kitomis dienomis jų žvejyba buvo nesėkminga. Norėdami apeiti Dievo draudimą, kai kurie žmonės sugalvojo užmesti tinklus penktadienį ir surinkti pagautą žuvį sekmadienį. Nesutikusieji su jų elgesiu buvo pasidalinę į dvi grupes – viena grupė nedarė nieko, o kita bandė perspėti šabo laužytojus apie jų piktadarystę.

161 ˹Atminkite˺, kai jiems buvo tarta: „Gyvenkite šiame ˹Jeruzalės˺ mieste ir valgykite, kur panorėsite. Tarkite nuolankumo žodį žengdami pro vartus ir nuolankiai lenkdamiesi – Mes atleisime jūsų nuodėmes ir padidinsime atlygį darantiems gera.“

162 Tačiau piktadariai, esantys tarp jų, pakeitė jiems įsakytą žodį kitu. Tad atsiuntėme jiems bausmę iš dangaus už jų piktadarystes.

163 Klausk jų, ˹Pranaše Muhamedai˺, apie miestą, buvusį šalia jūros, kaip jo gyventojai sulaužė šabą, kai žuvis pasirodydavo vien tik šabo, bet ne kitomis dienomis.[1] Taip Mes išbandėme juos, nes jie buvo maištautojai

164 Kai vieni jų tarė: „Kodėl ˹varginatės˺ perspėdami tuos, ˹nepaisančius šabo˺? Alachas sunaikins arba nubaus juos.“ Jie atsakė: „Kad būtume laisvi nuo kaltės prieš jūsų Viešpatį. Galbūt jie pradės Jo bijoti.“

165 Kai jie nepaisė jiems duoto įspėjimo, Mes išgelbėjome draudžiančius blogį ir užklupome piktadarius siaubinga bausme už jų maištavimą.

166 Bet jiems ir toliau nepaisant draudimų, Mes tarėme: „Tapkite paniekintomis beždžionėmis!“

167 ˹Atmink, Pranaše Muhamedai˺, kai tavo Viešpats paskelbė, jog iki Prikėlimo Dienos Jis siųs žmones, sukeliančius jiems baisią bausmę. Iš tiesų, tavo Viešpats greitai baudžia ir iš tiesų, Jis yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!

168 Mes paskleidėme juos žemėje ˹skirtingomis˺ tautomis. Kai kurie jų buvo teisuoliai, o kiti – prastesni. Mes išbandėme juos turtu ir vargu. Galbūt jie sugrįš ˹į tiesų kelią˺!

169 Tada jie buvo pakeisti ˹vėlesniųjų˺ kartų, kurios paveldėjo Raštą. Jos pasirinko trumpalaikes šio gyvenimo gerybes, tardamos: „Mums bus atleista už tai“, ir buvo pasiryžusios priimti tokias pat gerybes antrą kartą. Ar sandora nebuvo sudaryta su jais, užrašyta Rašte, ˹liepianti jiems˺ sakyti apie Alachą tik tiesą? Juk jie studijavo jo turinį. Ateinančio gyvenimo namai yra geresni dievobaimingiesiems. Ar neprotausite?

170 O iš tų, kurie tvirtai laikosi Rašto ir atlieka maldą – iš tiesų, Mes niekada neatimsime atlygio iš gera darančiųjų.

171 ˹Atminkite˺, kai pakėlėme virš jų kalną lyg debesį ir jie manė, kad jis užkris ant jų. ˹Tada tarėme˺: „Laikykitės tvirtai šio Rašto, kurį davėme jums, ir vadovaukitės jo mokymais, kad taptumėt dievobaimingi.“

172 ˹Atminkite˺, kai jūsų Viešpats ištraukė palikuonis iš Adomo sūnų strėnų ir liepė jiems liudyti apie save, ˹tardamas˺: „Ar Aš esu jūsų Viešpats?“ Jie atsakė; „Taip! Liudijame tai!“ ˹Jis įspėjo juos˺: „Dabar neturite teisės Prikėlimo Dieną sakyti: ‘Mes to nežinojome’,

173 arba teisintis: ‘Tai buvo mūsų protėviai, kurie garbino kitus greta Alacho, o mes, jų palikuonys, sekėme jais. Ar sunaikinsi mus už jų pramanytus melus?’“

174 Taip Mes išaiškiname Savo ženklus. Galbūt jie sugrįš ˹į tiesų kelią˺!

175 ˹Pranaše Muhamedai˺, papasakok jiems istoriją apie tą, kuriam davėme Savo ženklus, bet jis apleido juos.[1] Tad Šėtonas pasekė juo, ir jis tapo vienu iš nuklydusiųjų.

[1] Ši eilutė kalba apie Mozės laikotarpiu gyvenusį ir religiją išmanantį vyrą, kuris nuklydo nuo tiesaus kelio ir atmetė tikėjimą.

176 Jei būtume norėję, iškeltume jį šiais ženklais, bet jis pasirinko laikytis šio gyvenimo ir sekė savo ˹piktais˺ troškimais. Jis yra panašus į šunį, kuris visada lekuoja iškišęs liežuvį – nesvarbu, ar jį nuvysi, ar paliksi ramybėje. Taip atrodo atmetantys Mūsų ženklus. Pasakok jiems šią istoriją, galbūt jie susimąstys!

177 Koks prastas pavyzdys tų, kurie neigia Mūsų ženklus. Jie nuskriaudė tik patys save.

178 Ką Alachas veda, tas yra vedamas ˹tiesiu keliu˺, o ką Jis palieka paklydusį – tas yra pralaimėjęs.[1]

185 Ar jie nesusimąstė apie galybę dangų, žemės ir viso, ką Alachas sukūrė, bei apie jiems paskirto laiko atėjimą? Tad kuria žinia po šio ˹Korano˺ jie tikės?

186 Kam Alachas leidžia nuklysti – to niekas negali atvesti ˹į tiesą˺. Jis palieka juos klaidžioti nusidėjime.

187 Jie klausia tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, apie Valandą: „Kada ji ateis?“ Sakyk: „Šios žinios yra pas Alachą. Jos nebus atskleistos, nebent Jo ˹valia˺. Sunkios jos yra dangums ir žemei. Ji ateis pas jus netikėtai.“ Jie klausia tavęs, lyg tu žinotum. Sakyk: „Žinios apie Valandą yra pas Alachą, bet dauguma žmonių to nesupranta.“

188 Sakyk: „Aš neturiu galios nei sau padėti, nei pakenkti, nebent Alacho valia. Jeigu žinočiau nematomą – turėčiau gausybę gėrio ir manęs nepaliestų blogis. Aš esu tik įspėjimo ir gerų žinių nešėjas tikintiems žmonėms.“

189 Jis sukūrė jus iš vienos sielos, iš kurios padarė jai porą, kad galėtų gyventi su ja ramybėje. Jam suėjus su ja, ji nešė lengvą nešulį, tai tęsdama, kol jis tapo sunkus ir jie abu meldė Alacho, savo Viešpaties: „Jeigu suteiksi mums gerą palikuonį, būsime dėkingi.“

190 Bet Jam suteikus jiems gerus palikuonis, jie priskyrė išgalvotoms dievybėms dalį to, ką Alachas jiems davė. Alachas yra aukščiau to, ką Jam priskiria!

191 Ar jie priskiria Jam tuos, kurie negali sukurti nieko, bet patys yra sukurti?

192 Kurie negali padėti nei jiems, nei sau patiems?

193 Jeigu jūs, ˹stabmeldžiai˺, melsite vedimo iš jų, jie negalės jums atsakyti. Nėra jokio skirtumo, ar melsite jų, ar tylėsite.

194 Tie, kurių šaukiatės vietoj Alacho, yra ˹kūriniai˺, kaip ir jūs. Tad šaukitės jų ir žiūrėkite, ar jie gali jums atsakyti, jeigu esate teisūs!

195 Ar jie turi kojas, kad galėtų vaikščioti, rankas, kad jomis laikytų, akis, kuriomis matytų, ir ausis, kuriomis girdėtų? Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Kvieskite savo sėbrus, ˹kuriuos garbinate˺, ir kurkite sąmokslą prieš mane nieko nelaukdami!

196 Iš tiesų, mano Globėjas yra Alachas, Kuris apreiškė šį Raštą. Jis globoja teisuolius.

197 Tie, kurių šaukiatės vietoje Jo, negali padėti nei jums, nei sau patiems.

198 Jeigu prašysite jų vedimo – jie negalės jūsų girdėti.“ Tu matai juos, žiūrinčius į tave, bet jie negali matyti.

199 ˹Pranaše Muhamedai˺, rinkis atleidimą, skatink tai, kas gera, ir nusigręžk nuo neišmanėlių.

200 Jeigu tave gundo Šėtonas – siek prieglobsčio pas Alachą. Iš tiesų, Jis yra Visa Girdintis, Visa Žinantis!

201 Iš tiesų, kai Šėtonas pašnabžda dievobaimingiesiems, jie prisimena ˹savo Viešpatį˺ ir tampa matantys aiškiai.

202 O ˹šėtonų˺ broliai yra nuolat stumiami į paklydimą ir tada jie nebegali sustoti.

203 Jeigu tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, neparodai jiems ženklo, jie sako: „Kodėl pats jo nesumanai?“ Sakyk: „Aš seku tik tuo, kas apreikšta iš mano Viešpaties. Šis ˹Koranas˺ yra apšvietimas iš jūsų Viešpaties ir vedimas bei malonė tikintiems žmonėms.“

204 Kai Koranas yra skaitomas, klausykitės jo įdėmiai, tylėdami, kad jums būtų suteikta malonė.

205 Minėk savo Viešpatį savyje, nuolankiai ir su baime, nekeliant balso, rytais ir vakarais, ir nebūk vienu iš nedėmesingųjų.

206 Iš tiesų, ˹angelai˺, esantys arčiausiai tavo Viešpaties, nėra tiek išdidūs, kad negarbintų Jo. Jie šlovina Jį ir prieš Jį puola kniūbsčia.

[1] Mekos stabmeldžiai įvairiais būdais šmeižė Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika, vadindami jį poetu, burtininku ar išprotėjusiu.

[1] Dievas palieka paklydusius tuos, kurie atsisako priimti Jo vedimą.

179 Iš tiesų, Mes sukūrėme daugybę džinų ir žmonių Pragarui. Jie nenaudoja savo širdžių supratimui, akių matymui ir ausų klausymui. Jie elgiasi kaip galvijai. Ne! Jie dar labiau nuklydę. Jie yra nedėmesingi.

180 Gražiausi vardai priklauso Alachui, tad jais šaukitės Jo ir palikite tuos, kurie juos iškraipo. Jie bus nubausti už savo darbus.

181 Tarp jų Mes sukūrėme tautą,[1] kuri veda su tiesa ir teisia pagal ją.

[1] Ši eilutė kalba apie Pranašo Muhamedo, tebūnie jam taika, pasekėjus.

182 O tuos, kurie neigia Mūsų ženklus – Mes po truputį vesime juos į susinaikinimą, jiems to nesuprantant.

183 Aš atidedu jų pabaigą kuriam laikui. Iš tiesų, Mano planas yra užtikrintas.

184 Argi jie nesusimąstė? Jų bendražygis nėra išprotėjęs.[1] Jis yra aiškus įspėjimo davėjas.