38. Ṣād

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

1 Ṣād.[1] Prisiekiu Koranu, turinčiu priminimą!

2 Taip! Netikintieji yra pasipūtime ir priešiškume.

3 Kiek tautų Mes sunaikinome anksčiau jų. Jos šaukėsi ˹pagalbos˺, bet buvo per vėlu ištrūkti.

4 ˹Stabmeldžiai˺ yra nustebę, kad pas juos atėjo įspėjimo davėjas iš jų pačių tarpo. Atmetę tikėjimą tarė: „Šis yra burtininkas, melagis!

5 Ar jis padarė visus dievus Vienu Dievu? Iš tiesų, tai yra kažkas keisto.“

6 Didžiūnai iš jų tarpo žengė pirmyn, ˹tardami˺: „Tęskite kantriai atsidavime savo dievams. Iš tiesų, tai planas suregztas ˹prieš jus˺.

7 Mes negirdėjome apie tai ankstesniųjų dienų tikėjime.[1] Tai tėra prasimanymas.

[1] Žr.: 2:1 išnašą.

8 Ar priminimas buvo apreikštas tik jam iš mūsų visų?“ Taip! Jie yra abejonėje dėl Mano priminimo. Taip! Jie ˹abejoja, nes˺ vis dar neragavo bausmės!

9 O galbūt ˹jie abejoja˺, nes turi lobius malonės tavo Viešpaties, Visa Galinčio, Dovanotojo?

10 O galbūt ˹jie abejoja˺, nes priklauso jiems karalystė dangų ir žemės, ir to, kas tarp jų? Tegul jie kyla aukštyn ˹į dangų˺ savo priemonėmis!

11 Jie ˹tėra˺ kariuomenė iš ˹netikinčiųjų˺ kariuomenių, kuri bus įveikta.

12 Anksčiau jų Nojaus tauta neigė ˹tiesą˺, kaip ir ãdiečiai, ˹tauta˺ stulpų valdovo Faraono,

13 samūdiečiai, Loto tauta ir miško gyventojai.[1] Jie buvo priešų kariaunos.

[1] Miško gyventojais buvo vadinama pranašo Šiuaibo tauta, kuri gyveno daugybę medžių turinčiuose soduose.

[1] Ankstesniųjų dienų tikėjimas šioje eilutėje gali reikšti krikščionybę arba arabų stabmeldystę.

14 Kiekviena jų atmetė savo pasiuntinį, tad Mano bausmė buvo pateisinta.

15 Šie ˹stabmeldžiai˺ nelaukia nieko, išskyrus vieno Gūsio, kuris negali būti sulaikytas.

16 Jie sako ˹pašaipiai˺: „Mūsų Viešpatie! Pagreitink mūsų ˹bausmės˺ dalį prieš Atpildo Dieną!“

17 Būk kantrus, ˹Pranaše Muhamedai˺, dėl to, ką jie sako. Atmink Mūsų tarną, Dovydą, turintį galią. Iš tiesų, jis visuomet gręždavosi ˹į Alachą˺.

18 Mes padarėme kalnus kartu su juo šlovinančius Mus, saulei besileidžiant ir kylant,

19 ir paukščius būriais, visus kartu su juo kartojančius ˹šlovinimus˺.

20 Mes sustiprinome jo karalystę ir davėme jam išmintį bei ryžtingą iškalbą.

21 Ar pasiekė tave istorija apie besiginčijančius, kurie perlipo per ˹Dovydo maldos kambario˺ sieną?

22 Kai jie žengė prieš Dovydą, jį apėmė išgąstis. Jie tarė: „Nebijok. Mes esame du besiginčijantys, vienas mūsų buvo neteisingas prieš kitą. Teisk tarp mūsų tiesoje, neperžengdamas jos, ir vesk mus į tiesų kelią.

23 Iš tiesų, šis mano brolis turi devyniasdešimt devynias avis, o aš turiu tik vieną. Tad jis tarė: ‘Patikėk man ir šią’, nugalėdamas mane kalboje.“

24 Dovydas tarė: „Išties jis nuskriaudė tave prašydamas pridėti tavo avį prie jo avių. Iš tiesų, daug bendrininkų piktavaliauja vieni prieš kitus, išskyrus tikinčius ir darančius gera – bet kiek mažai tokių yra!“

Dovydas suprato, kad Mes išmėginome jį. Tad jis prašė savo Viešpaties atleidimo, puolė kniūbsčia ir atsigręžė ˹į Jį atgailoje˺.

25 Tad Mes atleidome jam. Iš tiesų, jis bus arti Mūsų ir turės gerą sugrįžimo vietą.

26 Dovydai! Mes paskyrėme tave vietininku žemėje, tad teisk tarp žmonių teisingai ir nesek troškimais, nes jie paklaidins tave nuo Alacho tako. Iš tiesų, kas nuklysta nuo Alacho tako – kentės griežtą bausmę dėl Atsiskaitymo Dienos užmiršimo.

27 Nesukūrėme Mes dangų ir žemės bei to, kas tarp jų, be tikslo, kaip netikintieji galvoja. Vargas atmetusiems tikėjimą dėl Ugnies!

28 Ar turėtume laikyti priimančius tikėjimą ir darančius gera sulig maištaujančiais žemėje? O gal turėtume laikyti dievobaimingus sulig nusikaltėliais?

29 ˹Tai yra˺ palaimintas Raštas, kurį apreiškėme tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, kad jie apmąstytų jo eilutes ir kad supratingiems žmonėms būtų priminta.

30 Mes davėme Dovydui Saliamoną – koks puikus tarnas ˹jis buvo˺! Iš tiesų, jis visuomet gręždavosi ˹į Alachą˺.

31 Kai dienos pabaigoje prieš jį buvo išrikiuoti puikių veislių lenktynių žirgai,

32 jis tarė: „Išties meilė gėrybėms atitraukė mane nuo mano Viešpaties atsiminimo iki saulė nusileido.

33 Grąžinkite juos man!“ Tada jis pradėjo kirsti jų kojas ir kaklus.[1]

[1] Pagal daugumą Korano aiškintojų, Saliamonas, tebūnie jam taika, apkerėtas žirgų grožio praleido popietės maldą ir norėdamas atpirkti nuodėmę paskerdė žirgus ir išdalino jų mėsą labdarai. Tačiau šios eilutės turi ir kitą interpretaciją, jog jis paprasčiausiai paprašė sugrąžinti pro jį prajojusius žirgus ir glostė jų kojas bei kaklus.

34 Iš tiesų, Mes išbandėme Saliamoną ir padėjome ant jo sosto ˹deformuotą˺ kūną.[1] Po to jis atsigręžė ˹į Alachą atgailaudamas˺.

[1] Pagal Korano aiškintojus, ši eilutė kalba apie Saliamonui gimusį negyvą kūdikį. Tačiau taip pat ji gali reikšti trumpam jo sosto vietą užėmusį piktavalį valdovą.

35 Jis meldė: „Mano Viešpatie! Atleisk man ir suteik man karalystę tokią, kuri nepriklausys niekam kitam po manęs. Iš tiesų, tu esi Dovanotojas.“

36 Tad Mes padarėme jam pavaldų vėją, dvelkiantį pagal jo įsakymą,

37 ir kiekvieną statytoją bei nardytoją iš demonų [t.y. džinų]

38 ir kitus, surakintus grandinėmis.

39 ˹Alachas tarė˺: „Tai yra Mūsų dovanos, tad duok arba sulaikyk be atsiskaitymo.“

40 Iš tiesų, jis bus arti Mūsų ir turės gerą sugrįžimo vietą.

41 Atmink Mūsų tarną Jobą, kai jis šaukėsi savo Viešpaties: „Šėtonas paveikė mane nelaime ir kančia.“

42 ˹Mes atsakėme˺: „Trenk žemėn savo koja. Štai vėsus vanduo tau apsiprausti ir atsigerti.“

43 Mes sugrąžinome jam šeimą ir dar tiek pat kartu su jais – kaip ženklą Mūsų malonės ir pamoką suprantantiems žmonėms.

44 ˹Mes tarėme jam˺: „Imk savo rankon saują žolės – suduok ˹savo žmonai˺ ja ir nesulaužyk pažado savo.“[1] Iš ties Mes radome jį esant kantriu. Koks puikus tarnas! Iš tiesų, jis gręžėsi ˹pas Alachą˺.

[1] Būdamas ligos būsenoje, Jobas, tebūnie jam taika, supyko ant savo žmonos ir prisiekė, jog pasveikęs nubaus ją šimtu rykštės kirčių. Vėliau jis gailėjosi šio sprendimo, tad Dievas nurodė jam išpildyti priesaiką nesužalojant savo žmonos ir suduoti jai šimtu žolės stiebų.

45 Atmink Mūsų tarnus, Abraomą, Izaoką ir Jokūbą – stiprius vyrus, turinčius įžvalgą.

46 Iš tiesų, Mes pasirinkome juos dėl Ateinančiųjų Namų atminimo.

47 Jie pas Mus yra tarp išrinktųjų geriausių.

48 Atmink Izmaelį, Eliją ir Zulkiflą, kiekvienas jų tarp geriausių.

49 Tai yra priminimas. Iš tiesų, dievobaimingi turės geriausią sugrįžimo vietą –

50 Amžinus Rojaus sodus, kurių vartai bus jiems atviri.

51 Juose jie sėdės atsilošę, prašydami neišsenkančių vaisių ir gėrimo.

52 Su jais bus mergelės, drovių žvilgsnių ir vienodo amžiaus.

53 Tai yra jums prižadėta Atsiskaitymo Dienai.

54 Iš tiesų, tai yra Mūsų aprūpinimas, kuris niekada nesibaigs.

55 Taip bus! O peržengiantys ribas turės blogiausią sugrįžimo vietą –

56 Pragarą, kuriame jie degs. Kokia pikta poilsio vieta!

57 Tegul jie ragauja tai – verdantį vandenį ir tekančius pūlius,

58 bei kitas panašias kančias.

59 ˹Jo gyventojai sakys˺: „Štai kita minia žmonių, skubančių pas jus.“ ˹Kiti tars˺: „Jie nėra laukiami! Jie degs Ugnyje.“

60 Jie tars: „Ne! Tai jūs nesate laukiami! Jūs mus atvedėte čia. Kokia bloga vieta įsikūrimui“,

61 pridurdami: „Mūsų Viešpatie! Padvigubink kančią Ugnyje atvedusiems mus čia.“

62 Jie tars ˹tarpusavyje˺: „Kodėl mes nematome tų, kuriuos manėme esant blogaisiais?

63 Ar klydome juos išjuokdami, ar mūsų rega buvo nusukta nuo jų?“

64 Iš tiesų, šis ginčas tarp Ugnies gyventojų įvyks.

65 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Aš esu tik įspėjimo davėjas. Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Alachą – Vieną, Galingąjį,

66 Viešpatį dangų ir žemės bei visko tarp jų – Visą Galintį, Visą Atleidžiantį.“

67 Sakyk: „Tai yra didžios žinios,

68 nuo kurių gręžiatės šalin.

69 Aš neturėjau žinių apie didžiūnų susirinkimą, kai jie nesutarė ˹dėl Adomo˺.[1]

[1] Šiame susirinkime Angelai pakluso Dievui ir puolė kniūbsčia prieš Adomą, kuomet Iblysas nesutiko paklusti.

70 Man apreikšta tik tai, jog esu siųstas kaip aiškus įspėjimo davėjas.“

71 ˹Atminkite˺, kai tavo Viešpats tarė angelams: „Aš sukursiu žmogų iš molio

72 ir kai suformuosiu jį ir įkvėpsiu jam iš Savo ˹sukurtos˺ dvasios, pulkite kniūbsčia prieš jį.“

73 Tad visi angelai puolė,

74 išskyrus Iblysą – jis pasipūtė ir atmetė tikėjimą.

75 Alachas paklausė: „Iblysai! Kas neleido tau pulti kniūbsčia prieš tą, kurį sukūriau Savo Rankomis? Ar tapai pasipūtusiu ar visada toks buvai?“

76 Jis atsakė: „Aš esu geresnis už jį. Tu sukūrei mane iš ugnies, o jį iš molio.“

77 Alachas tarė: „Eik lauk iš Rojaus. Tu esi prakeiktas.

78 Iš tiesų, tau skirtas Mano prakeiksmas iki Teismo Dienos.“

79 Jis atsakė: „Mano Viešpatie! Atidėk mano pabaigą iki Dienos, kai jie bus prikelti.“

80 Alachas tarė: „Tau bus atidėta

81 iki Dienos žinomos.“

82 Jis atsakė: „Prisiekiu Tavo galia! Aš paklaidinsiu juos visus,

83 išskyrus Tavo išrinktus tarnus.“

84 Alachas tarė: „Tai tiesa – aš kalbu vien tik tiesą –

85 Aš pripildysiu Pragarą tavimi ir tavo sekėjais iš jų, visais kartu.“

86 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Aš neprašau jūsų atlygio už šį ˹Koraną˺ ir nesiskelbiu esąs kuo nesu.

87 Tai yra tik priminimas pasauliams.

88 Ateis laikas ir žinosite to tiesą.“