38. Ṣād

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

1 Ṣād.[1] Prisiekiu Koranu, turinčiu priminimą!

2 Taip! Netikintieji yra pasipūtę ir priešiški.

3 Kiek tautų Mes sunaikinome anksčiau jų. Jos šaukėsi ˹pagalbos˺, bet buvo per vėlu ištrūkti.

4 ˹Stabmeldžiai˺ yra nustebę, kad pas juos atėjo įspėjimo davėjas iš jų pačių tarpo. Atmetusieji tikėjimą tarė: „Šis yra burtininkas, melagis!

5 Ar jis padarė visus dievus Vienu Dievu? Iš tiesų, tai yra kažkas keisto.“

6 Didžiūnai iš jų tarpo žengė pirmyn, ˹tardami˺: „Ir toliau kantriai atsiduokite savo dievams. Iš tiesų, tai planas suregztas ˹prieš jus˺.

7 Mes negirdėjome apie tai praėjusioje religijoje.[1] Tai tėra prasimanymas.

[1] Žr.: 2:1 išnašą.

8 Ar priminimas buvo apreikštas tik jam iš mūsų visų?“ Taip! Jie abejoja dėl Mano priminimo. Taip! Jie ˹abejoja, nes˺ vis dar neragavo bausmės!

9 O galbūt ˹jie abejoja˺, nes turi lobius malonės tavo Viešpaties, Visa Galinčio, Dovanotojo?

10 O galbūt ˹jie abejoja˺, nes priklauso jiems karalystė dangų ir žemės, ir to, kas tarp jų? Tegul jie savo priemonėmis kyla aukštyn ˹į dangų˺!

11 Jie ˹tėra viena˺ kariuomenė iš ˹netikinčiųjų˺ kariuomenių, kuri bus įveikta.

12 Anksčiau jų Nojaus tauta neigė ˹tiesą˺, kaip ir adiečiai, ir stulpų valdovo – Faraono ˹tauta˺,

13 samūdiečiai, Loto tauta ir miško gyventojai.[1] Jie buvo priešų kariaunos.

[1] Miško gyventojais buvo vadinami midjaniečiai, gyvenę daugybę medžių turinčiuose soduose.

[1] Praėjusi religija šioje eilutėje gali reikšti krikščionybę arba arabų stabmeldystę.

14 Kiekviena jų atmetė savo pasiuntinį, tad Mano bausmė tapo pateisinta.

15 Šie ˹stabmeldžiai˺ nelaukia nieko, išskyrus vieno trenksmo, kuris nebus sulaikytas.

16 Jie sako ˹pašaipiai˺: „Mūsų Viešpatie! Pagreitink mūsų ˹bausmės˺ dalį prieš Atpildo Dieną!“

17 Būk kantrus, ˹Pranaše Muhamedai˺, dėl to, ką jie sako, ir atmink Mūsų tarną Dovydą, stiprybės žmogų – iš tiesų, jis visuomet gręždavosi ˹į Alachą˺.

18 Mes padarėme kalnus kartu su juo šlovinančius Mus, saulei besileidžiant ir kylant,

19 ir paukščius būriais, visus kartu su juo kartojančius ˹šlovinimus˺.

20 Mes sustiprinome jo karalystę ir davėme jam išmintį bei ryžtingą iškalbą.

21 Ar pasiekė tave istorija apie du besiginčijančius, kurie perlipo per ˹Dovydo maldos kambario˺ sieną?

22 Kai jie žengė prieš Dovydą, jį apėmė išgąstis. Jie tarė: „Nebijok. Mes esame du besiginčijantys, vienas mūsų pasielgė neteisingai prieš kitą. Teisk tarp mūsų teisingai, neįvykdyk skriaudos ir vesk mus į tiesų kelią.

23 Iš tiesų, šis mano brolis turi devyniasdešimt devynias avis, o aš turiu ˹tik˺ vieną. Tad jis tarė: ‘Patikėk man ir šią’, nugalėdamas mane kalboje.“

24 Dovydas tarė: „Išties jis nuskriaudė tave prašydamas pridėti tavo avį prie savųjų. Iš tiesų, daug bendrininkų piktavaliauja vieni prieš kitus, išskyrus tikinčius ir darančius gera – tačiau kiek mažai tokių yra!“ Dovydas suprato, kad išmėginome jį.[1] Tad jis prašė savo Viešpaties atleidimo, puolė kniūbsčia ir atsigręžė ˹į Jį atgailaudamas˺.

[1] Anot daugumos Korano aiškintojų, Saliamonas, tebūnie jam taika, apkerėtas žirgų grožio, praleido popietės maldą ir norėdamas atpirkti nuodėmę paskerdė žirgus ir išdalino jų mėsą labdarai. Tačiau šios eilutės turi ir kitą interpretaciją, jog Saliamonas paprasčiausiai paprašė sugrąžinti pro jį prajojusius žirgus ir glostė jų kojas bei kaklus.

34 Iš tiesų, Mes išbandėme Saliamoną ir padėjome ant jo sosto ˹deformuotą˺ kūną.[1] Po to jis atsigręžė ˹į Alachą atgailauti˺.

[1] Anot Korano aiškintojų, ši eilutė kalba apie Saliamonui gimusį negyvą kūdikį. Tačiau ji taip pat gali reikšti trumpam jo sosto vietą užėmusį piktavalį valdovą.

35 Jis meldė: „Mano Viešpatie! Atleisk man ir suteik man karalystę tokią, kuri nepriklausys niekam kitam po manęs. Iš tiesų, tu esi Dovanotojas.“

36 Tad padarėme jam pavaldų vėją, dvelkiantį pagal jo įsakymą,

37 ir kiekvieną statytoją bei nardytoją iš šėtonų [t. y. džinų],

38 ir kitus, grandinėmis surakintus.

39 ˹Alachas tarė˺: „Tai Mūsų dovanos, tad duok arba sulaikyk – ˹tau˺ nereiks atsiskaityti.“

40 Iš tiesų, jis bus arti Mūsų ir turės gerą sugrįžimo vietą.

41 Atmink Mūsų tarną Jobą, kai jis šaukėsi savo Viešpaties: „Šėtonas užklupo mane su nelaime ir kančia.“

42 ˹Mes atsakėme˺: „Trenk žemėn savo koja. Štai – vėsus vanduo ˹skirtas˺ tau apsiprausti ir atsigerti.“

43 Mes sugrąžinome jam šeimą ir dar tiek pat kartu su jais – kaip ženklą Savo malonės ir kaip pamoką suprantantiems žmonėms.

44 ˹Mes tarėme jam˺: „Imk savo rankon saują žolės – suduok ˹savo žmonai˺ ja ir nesulaužyk pažado savo.“[1] Iš tiesų, jis buvo kantrus. Koks puikus tarnas! Iš tiesų, jis gręžėsi ˹į Alachą˺.

[1] Sirgdamas, Jobas, tebūnie jam taika, supyko ant savo žmonos ir prisiekė, kad pasveikęs nubaus ją šimtu rykštės kirčių. Vėliau jis gailėjosi šio sprendimo, tad Dievas nurodė jam išpildyti priesaiką suduodant savo žmonai šimtu žolės stiebų ir taip jos nesužalojant.

[1] Priėmęs teisingą sprendimą dėl dviejų besiginčijančių brolių, vietoj suvokimo, kad jo išmintis ir gebėjimas teisti teisingai yra Dievo dovana, Dovydas tai laikė savo paties nuopelnu ir didžiavosi savimi. Supratęs savo klaidą, Dovydas atgailavo, o Dievas priėmė jo atgailą.

25 Tad atleidome jam. Iš tiesų, jis bus arti Mūsų ir turės gerą sugrįžimo vietą.

26 Dovydai! Mes paskyrėme tave vietininku žemėje, tad teisk tarp žmonių teisingai ir nesek troškimais, nes jie nugręš tave nuo Alacho tako. Iš tiesų, kas nuklysta nuo Alacho tako – kentės griežtą bausmę už tai, kad užmiršo Atsiskaitymo Dieną.

27 Nesukūrėme Mes dangų ir žemės bei to, kas tarp jų, be tikslo, kaip netikintieji galvoja. Vargas tiems, kurie atmetė tikėjimą – nuo Ugnies!

28 Ar turėtume laikyti priimančius tikėjimą ir darančius gera lygiais maištaujantiems žemėje? O gal turėtume laikyti dievobaiminguosius lygiais nusikaltėliams?

29 ˹Tai yra˺ palaimintas Raštas, kurį apreiškėme tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, kad jie apmąstytų jo eilutes ir kad supratingiems žmonėms būtų priminta.

30 Mes padovanojome Dovydui Saliamoną – koks puikus tarnas ˹jis buvo˺! Iš tiesų, jis visuomet gręždavosi ˹į Alachą˺.

31 Kai dienos pabaigoje prieš jį buvo išrikiuoti puikių veislių lenktynių žirgai,

32 jis tarė: „Išties meilė gėrybėms atitraukė mane nuo Viešpaties atminimo iki saulė nusileido.

33 Grąžinkite juos man!“ Tada jis pradėjo kirsti jų kojas ir kaklus.[1]

45 Atmink Mūsų tarnus – Abraomą, Izaoką ir Jokūbą – stiprius ir įžvalgius.

46 Iš tiesų, Mes pasirinkome juos, nes jie atsiminė Ateinančiuosius Namus.

47 Jie pas Mus yra tarp geriausių išrinktųjų.

48 Atmink Izmaelį, Eliją ir Zulkiflą – kiekvienas jų tarp geriausių ˹tarnų˺.

49 Tai priminimas. Iš tiesų, dievobaimingi turės geriausią sugrįžimo vietą –

50 amžinus Rojaus sodus, kurių vartai jiems bus atviri.

51 Juose jie sėdės atsilošę, prašantys neišsenkančių vaisių ir gėrimo.

52 Su jais bus mergelės drovių žvilgsnių ir vienodo amžiaus.

53 Tai jums prižadėta Atsiskaitymo Dienai.

54 Iš tiesų, tai aprūpinimas iš Mūsų, kuris niekada nesibaigs.

55 Taip bus! O peržengiantieji ribas turės blogiausią sugrįžimo vietą –

56 Pragarą, kuriame jie degs. Kokia siaubinga poilsio vieta!

57 Tegul jie ragauja tai – verdantį vandenį ir tekančius pūlius

58 bei kitas panašias kančias.

59 ˹Jo gyventojai sakys˺: „Štai kita minia žmonių, skubančių pas jus.“ ˹Kiti tars˺: „Jie nėra laukiami! Jie degs Ugnyje.“

60 Jie tars: „Ne! Tai jūs nesate laukiami! Jūs mus atvedėte čia. Kokia siaubinga įsikūrimo vieta“,

61 pridurdami: „Mūsų Viešpatie! Padvigubink kančią Ugnyje atvedusiems mus čia.“

62 Jie tars ˹vieni kitiems˺: „Kodėl nematome tų, kuriuos manėme esant prastaisiais?

63 Ar klydome juos išjuokdami, ar mūsų rega buvo nugręžta nuo jų?“

64 Iš tiesų, šis ginčas tarp Ugnies gyventojų įvyks.

65 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Aš esu tik įspėjimo davėjas. Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Alachą – Vieną, Galingą,

66 Viešpatį dangų ir žemės bei visko, kas tarp jų – Visa Galintį, Visa Atleidžiantį.“

67 Sakyk: „Tai yra didžios žinios,

68 nuo kurių gręžiatės šalin.

69 Aš neturėjau žinių apie didžiūnų susirinkimą, kai jie nesutarė ˹dėl Adomo˺.[1]

[1] Čia kalbama apie tai, kai surinkti prieš Adomą angelai pakluso Dievui ir puolė kniūbsčia, o Iblysas nesutiko ir tapo netikinčiuoju. Šio susirinkimo detalės yra apreikštos sekančiose šios sūros eilutėse.

70 Man apreikšta tik tai, kad esu ˹siųstas kaip˺ aiškus įspėjimo davėjas.“

71 ˹Atminkite˺, kai tavo Viešpats tarė angelams: „Aš sukursiu žmogų iš molio

72 ir kai suformuosiu jį ir įkvėpsiu jam iš Savo ˹sukurtos˺ dvasios, pulkite kniūbsčia prieš jį.“

73 Tad visi angelai puolė kartu,

74 išskyrus Iblysą – jis pasipūtė ir atmetė tikėjimą.

75 Alachas paklausė: „Iblysai! Kas neleido tau pulti kniūbsčia prieš tą, kurį sukūriau Savo Rankomis? Ar tapai pasipūtusiu, ar visada toks buvai?“

76 Jis atsakė: „Aš esu geresnis už jį. Tu sukūrei mane iš ugnies, o jį – iš molio.“

77 Alachas tarė: „Eik lauk iš Rojaus. Tu esi prakeiktas.

78 Iš tiesų, tau skirtas Mano prakeiksmas iki Atpildo Dienos.“

79 Jis atsakė: „Mano Viešpatie! Atidėk mano pabaigą iki Dienos, kai jie bus prikelti.“

80 Alachas tarė: „Tau atidėta

81 iki žinomos Dienos.“

82 Jis atsakė: „Prisiekiu Tavo galia, aš paklaidinsiu juos visus,

83 išskyrus Tavo išrinktus tarnus!“

84 Alachas tarė: „Tai tiesa – Aš kalbu vien tik tiesą –

85 Aš pripildysiu Pragarą tavimi ir tavo sekėjais iš jų, visais kartu.“

86 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Aš neprašau jūsų atlygio už šį ˹Koraną˺ ir nesiskelbiu esąs kuo nesu.

87 Tai tik priminimas pasauliams.

88 Ateis laikas ir žinosite to tiesą.“