23. Tikintieji

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

1 Išties sėkmingi yra tikintieji,

2 kurie maldose yra nuolankūs,

3 tuščių kalbų vengiantys,

4 išmaldos mokestį mokantys,

5 savo tyrumą saugantys,

6 išskyrus nuo savo žmonų ar jiems priklausančių ˹vergių˺,[1] dėl kurių jie kaltinami nebus –

[1] Žr.: 4:3 išnašą b.

7 bet siekiantys daugiau to yra peržengiantys ribas –

8 tai, kas jiems patikėta, prižiūrintys, savo pažadus išpildantys

9 ir savo maldas saugantys –

10 jie paveldės,

11 paveldės Rojaus sodus, kuriuose gyvens amžinai.

12 Išties Mes sukūrėme žmoniją iš molio esencijos,

13 ir padėjome juos būnančius sėklos lašu į saugią vietą,

14 ir suformavome lašą į kraujo krešulėlį, kurį padarėme į mėsos gumuliuką, o tada suformavome kaulus ir aprengėme juos mėsa, ir sutvėrėme jį nauju kūriniu ˹jam suteikę sielą, lytį ir žmogaus formą˺. Tegu palaimintas būna Alachas, Geriausias Kūrėjas.

15 Iš tiesų, po to jūs mirsite

16 ir būsite Prikėlimo Dieną prikelti.

17 Išties Mes sukūrėme virš jūsų septynis ˹dangų˺ sluoksnius. Mes esame dėmesingi kūrinijai.

18 Mes siunčiame lietų iš dangaus nustatytu kiekiu, sugerdami jį į žemę. Iš tiesų, Mes esame Galintys jį atsiimti.

19 Juo suteikiame jums sodus palmių ir vynuogių, kuriuose yra gausybė vaisių jūsų maistui,

20 bei ˹alyvuogių˺ medžius, augančius ant Sinajaus Kalno, suteikiančius aliejų ir pagardą maistui.

21 Iš tiesų, jūsų gyvuliuose yra pamoka. Mes duodame jums gėrimą iš to, kas yra jų pilvuose, ir juose yra jums gausybė naudingų dalykų, ir jais maitinatės.

22 Kai kuriais jų bei laivais keliaujate.

23 Išties Mes siuntėme Nojų jo tautai. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą. Jūs neturite dievų, išskyrus Jį. Ar nebūsite dievobaimingi?“

24 Bet tarė didžiūnai jo tautos, atmetę tikėjimą: „Šis tėra žmogus kaip ir jūs, kuris nori būti jums viršesnis. Jeigu Alachas norėtų, atsiųstų angelus. Mes niekada to negirdėjome iš savo protėvių.

25 Jis yra paprasčiausiai išprotėjęs, tad laukite, kol kas nors jam nutiks.“

26 Nojus tarė: „Mano Viešpatie! Padėk man – jie atmetė mane.“

27 Tad atskleidėme jam: „Pastatyk laivą Mums stebint, pagal Mūsų apreiškimą. Kai Mūsų nurodymas ateis ir iš krosnies pasipils ˹vanduo˺,[1] imk į jį poras kiekvienos rūšies kartu su savo šeima, išskyrus kuriems nulėmėme ˹nuskęsti˺. Nesikreipk į Mane dėl piktadarių. Iš tiesų, jie bus nuskandinti.

[1] Vanduo, besiveržiantis iš krosnies, buvo Potvynio ženklas Nojui, tebūnie jam taika. Žodis „krosnis“ taip pat gali reikšti žemumas.

28 Tada, kai tu ir esantys su tavimi bus laive, sakyk: ‘Šlovė ir dėkingumas Alachui, išgelbėjusiam mus nuo piktadarių!’ 

29 Ir melsk: ‘Mano Viešpatie! Leisk man nusileisti palaimintoje vietoje. Tu esi geriausias Įkurdintojas!’“

30 Iš tiesų, tame yra ženklai. Išties Mes išmėginame ˹Savo tarnus˺!

31 Po jų Mes išauginome kitą žmonių kartą

32 ir siuntėme jiems pasiuntinį iš jų pačių, ˹skelbiantį˺: „Garbinkite Alachą. Jūs neturite dievų, išskyrus Jį. Ar nebūsite dievobaimingi?“

33 Bet tarė jo tautos didžiūnai, atmetę tikėjimą, neigę susitikimą ˹su Alachu˺ Ateinančiame gyvenime, išlepinti šio gyvenimo prabangos, Mūsų suteiktos jiems: „Tai tėra žmogus, kaip ir jūs. Jis valgo, ką valgote ir geria, ką geriate.

34 Jeigu paklusite žmogui kaip ir jūs, iš tiesų, būsite pralaimėtojai.

35 Ar jis žada jums, kad kai būsite negyvi, pavirtę dulkėmis ir kaulais, būsite prikelti?

36 Neįmanoma, neįmanoma yra tai, kas jums pažadėta!

37 Nėra nieko be šio pasaulio gyvenimo. Mes mirštame, kiti gimsta. Bet nebūsime prikelti.

38 Jis tėra vyras, prasimanęs melą apie Alachą. Mes niekada juo netikėsime.“

39 Pasiuntinys meldė: „Mano Viešpatie! Padėk man – jie atmetė mane.“

40 Alachas atsakė: „Greitai jie nusivils.“

41 Tad trenksmas užklupo juos su teisingumu ir pavertėme juos negyvų augalų liekanomis. Tepražūva piktadariai!

42 Po jų Mes išauginome kitas žmonių kartas.

43 Jokia bendruomenė negali paskatinti jiems skirto laiko, nei jo atidėti.

44 Po to siuntėme pasiuntinius vieną po kito. Kai pasiuntinys atėjo pas savo tautą, ji atmetė jį. Tad Mes sunaikinome jas, vieną po kitos, paversdami jas pasakomis. Tepražūva nepriimantys tikėjimo!

45 Tada Mes siuntėme Mozę ir jo brolį Aaroną su Mūsų ženklais ir įrodymu aiškiu

46 Faraonui ir jo diduomenei, bet jie tapo pasipūtę ir išdidūs.

47 Jie tarė: „Ar patikėsime dvejais žmonėmis kaip ir mes, kurių tautiečiai yra mūsų vergai?“

48 Tad jie atmetė juodu ir pasirodė esą tarp sunaikintųjų.

49 Išties Mes davėme Mozei Raštą, kad jo žmonės būtų teisingai vedami.

50 Mes padarėme Marijos sūnų ir jo motiną ženklu, ir suteikėme jiems prieglaudą ramioje aukštumoje, su bėgančiais šaltiniais.

51 Pasiuntiniai! Valgykite gėrybes ir darykite gera. Iš tiesų, Aš esu Visa Žinantis apie jūsų darbus.

52 Iš tiesų, ši religija jūsų yra viena, o Aš esu jūsų Viešpats, tad bijokite Manęs ˹Vieno˺.

53 Bet žmonės susiskirstė į skirtingas sektas, kiekvieną savo įsitikinimais besidžiaugiančią.

54 Tad palik juos, ˹Pranaše Muhamedai˺, jų painiavoje trumpam.

55 Ar jie mano, kad davę turtą ir vaikus,[1]

[1] Materialus turtas ir vaikai arabų pagonims buvo svarbiausias turtas; todėl, juos minint Korane, yra įvardijamos visos žmogaus trokštamos žemiškosios gėrybės.

56 Mes skubame suteikti jiems gėrybes? Ne! Jie negali suprasti.

57 Iš tiesų, drebantys iš baimės dėl savo Viešpaties,

58 priimantys tikėjimą Jo apreiškimais,

59 negarbinantys vietoj savo Viešpaties nieko,

60 aukojantys tai, ką jie aukoja, jų širdims bijant, nes pas savo Viešpatį jie sugrįš –

61 jie skuba atlikdami gerus darbus, pirmaujantys juose.

62 Mes nereikalaujame iš sielos daugiau, nei ji gali pakelti. Pas Mus yra Įrašas sakantis tik tiesą. Niekas nuskriaustas nebus.

63 Bet ˹atmetusių tikėjimą˺ širdys yra šio ˹Korano˺ nesupratime, ir be to jie daro mažesnius prasižengimus.

64 Tačiau Mums pagriebus jų didžiūnus bausme, jie pradeda šauktis pagalbos.

65 ˹Jiems bus tarta˺: „Nesišaukite pagalbos šiandien. Iš tiesų, jūs nebūsite išgelbėti nuo Mūsų.

66 Iš tiesų, Mano apreiškimai buvo skaitomi, bet jūs nusigręždavote

67 nuo jų besipūsdami, šnekučiuodamiesi naktį, kalbėdami pikta.“

68 Ar jie nesusimąstė apie ˹Alacho˺ žodį? O gal pas juos atėjo tai, kas nebuvo atėję jų protėviams?

69 Ar jie neatpažįsta savo Pasiuntinio ir dėl to atmeta jį?

70 Ar jie sako: „Jis išprotėjęs!“? Ne! Jis atėjo pas juos su tiesa, bet dauguma jų jos nekenčia.

71 Jeigu tiesa būtų sekusi jų troškimais, dangūs, žemė ir visa, kas juose, būtų sugriauta. Taip! Mes davėme jiems Priminimą, bet jie nusigręžia nuo jo.

72 Ar tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, prašai iš jų atlyginimo? Tavo Viešpaties parama yra geriausias atlyginimas. Jis yra geriausias Aprūpintojas.

73 Iš tiesų, tu kvieti juos į tiesų kelią,

74 bet atmetę tikėjimą Ateinančiu gyvenimu nuklysta nuo jo.

75 Net jeigu suteiktume jiems malonę ir nutrauktume jų nelaimę,[1] jie vis vien pasiliktų aklai klaidžioti nuodėmėje.

76 Išties Mes jau užklupome juos bausme, bet jie nepakluso savo Viešpačiui ir nemaldavo nuolankiai,

77 iki kol atversime Mes priešais juos duris bausmės griežtos – tada jie puls į neviltį.

78 Jis sukūrė jums klausą, regą ir intelektą. Mažai esate dėkingi!

79 Jis paskirstė jus visoje žemėje ir pas Jį būsite sugrąžinti.

80 Jis suteikia gyvybę ir mirtį. Jam priklauso nakties ir dienos kaita. Ar nesusimąstysite?

81 Tačiau jie sako tai, ką sakė pirmieji žmonės,

82 tardami: „Ar kai mirsime ir pavirsime dulkėmis ir kaulais, būsime prikelti?

83 Tai jau buvo mums pažadėta, kaip ir mūsų protėviams. Tai tėra pasakos senovės!“

84 Klausk ˹jų, Pranaše Muhamedai˺: „Kam priklauso žemė ir visi esantys joje, jeigu žinote?“

85 Jie atsakys: „Alachui!“[1] Sakyk: „Kodėl tada nesusimąstote?“

[1] Mekos stabmeldžiai, kaip ir dauguma kitų pagoniškų tautų, pripažino tai, kad tik vienas Dievas yra Kūrėjas. Tačiau jie neigė tai, jog Jis prikels žmones Teismui ir tai, jog garbinamas turi būti tik Jis.

[1] Čia kalbama apie Mekos stabmeldžius užklupusį badą.

86 Klausk: „Kas yra Viešpats septynių dangų ir Viešpats Didžio Sosto?“

87 Jie atsakys: „Alachas.“ Sakyk: „Ar nebūsite dievobaimingi?“

88 Klausk: „Kieno Rankose yra visko valdžia? Kas apsaugo, kai nėra jokios apsaugos nuo Jo, jeigu žinote?“

89 Jie atsakys: „Alachas.“ Sakyk: „Kodėl tada esate taip suklaidinti?!“

90 Taip! Mes atnešėme jiems tiesą, bet iš tiesų, jie yra melagiai.

91 Alachas niekada neturėjo vaiko ir nėra greta Jo jokio dievo. Kitaip kiekvienas dievas būtų pasiėmęs tai, ką sukūrė, ir jie būtų bandę įveikti vieni kitus. Išaukštintas yra Alachas virš to, ką jie teigia!

92 Jis žino nematomą ir matomą. Išaukštintas Jis virš to, ką Jam priskiria.

93 Sakyk: „Mano Viešpatie! Jeigu parodysi man tai, kas jiems pažadėta,

94 mano Viešpatie, nepriskirk tada manęs prie piktadarių.“

95 Iš tiesų, Mes galime tau parodyti tai, ką prižadame jiems.

96 Atsakyk blogiui gėriu. Mes gerai žinome, ką jie teigia.

97 Sakyk: „Mano Viešpatie! Siekiu prieglobsčio pas Tave nuo gundymo šėtonų

98 ir siekiu prieglobsčio pas Tave, mano Viešpatie, kad jie neprisiartintų prie manęs.“

99 Kai vieną jų užklumpa mirtis, jis sako: „Mano Viešpatie! Leisk man sugrįžti,

100 kad daryčiau gera ten, kur buvau viską apleidęs.“ Ne! Tai tėra ˹bevertis˺ žodis jo ištartas. Už jų yra pertvara iki Dienos, kai jie bus prikelti.

101 Tada, kai bus papūsta į Ragą, nebus tądien tarp jų išlikę jokių ryšių ir jie neklaus vieni apie kitus.[1]

[1] Teismo Dieną kiekvienas žmogus galvos tik apie save patį ir net artimiausi šeimos nariai ar draugai niekam nerūpės.

102 Kieno svarstyklės bus sunkios ˹nuo gerų darbų˺, tie bus sėkmingi.

103 Bet tie, kurių svarstyklės bus lengvos – jie pasmerkė save būti Pragare amžinai.

104 Ugnis degins jų veidus, iškraipydama jų lūpas.

105 ˹Bus tarta˺: „Ar Mano apreiškimai nebuvo jums skaitomi, tačiau jūs atmesdavote juos?“

106 Jie sakys: „Mūsų Viešpatie! Mūsų menkystė nugalėjo mus, tad buvome žmonės nuklydę.

107 Mūsų Viešpatie! Išimk mus iš šios ˹Ugnies˺. Jeigu grįšime po to ˹į neigimą˺, tai būsime piktadariai.“

108 Alachas atsakys: „Likite paniekinti čia ir nebemaldaukite Manęs!

109 Iš tiesų, tarp Mano tarnų buvo sakantys: ‘Mūsų Viešpatie! Mes priėmėme tikėjimą, tad atleisk mums ir suteik mums malonę. Tu esi maloningiausias iš visų’,

110 bet jūs užsiėmėte jų išjuokimu iki pamiršote Mano atminimą iš jų besijuokdami.

111 Iš tiesų, šiandien Aš atlyginau jiems už kantrybę – jie yra nugalėtojai.“

112 Jis paklaus jų: „Kiek metų buvote žemėje?“

113 Jie atsakys: „Buvome joje dieną ar dalį dienos. Klausk tų, kurie skaičiuoja.“

114 Jis tars: „Jūs buvote joje tik trumpam, jeigu žinotumėt.

115 Ar manėte, kad sukūrėme jus be tikslo ir kad niekada negrįšite pas Mus?“

116 Išaukštintas yra Alachas, Tikrasis Karalius! Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Jį, Viešpatį Garbingo Sosto.

117 Kas šaukiasi vietoj Alacho kitų dievų – dėl kurių jie neturi įrodymų – su juo bus atsiskaityta pas jo Viešpatį. Iš tiesų, netikintieji nebus sėkmingi.

118 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Mano Viešpatie! Atleisk ir suteik malonę. Tu esi maloningiausias iš visų!“