Įvadas

Pirmą kartą skaitant Koraną, į akis gali kristi neįprasta struktūra. Skirtingai nei dauguma Biblijos knygų, Koranas neturi linijinės struktūros, kurioje nuo A iki Ž yra nupasakojama tam tikra istorija. Korano struktūra yra daug sudėtingesnė, reikalaujanti ypatingo dėmesio iš skaitytojo. Koranas taip verčia žmogų mąstyti: „Taip Alachas padaro Savo apreiškimus aiškiais jums, kad juos apmąstytumėte“ [Koranas 2:219].

Vienas Korano pavadinimų yra „Priminimas“ (al-Ẕikr). Dauguma jo temų ir pagrindinių pamokų yra primenamos ne vieną kartą, į jas pažvelgiant vis iš kitų kampų. Tai reiškia, jog praleidęs vieną dalį, skaitytojas gali gauti tuos pačius pamokymus iš kitos, o jos nepraleidusiam bus priminta tai, kas svarbiausia. Todėl nėra būtina Koraną skaityti nuo pradžių. Atvirkščiai, pradedantiems skaitytojams rekomenduojama pradėti nuo vidurio arba pabaigos, kur sūros yra trumpesnės.

Taip pat svarbu turėti galvoje, jog kiekviena Korano eilutė buvo apreikšta tam tikrame kontekste. Visą apreiškimo laikotarpį sudarė 23 metai. Per šiuos metus musulmonų padėtis iš mažos Mekoje persekiojamos monoteistų grupės pasikeitė į didžiąją dalį Arabijos pusiasalio valdančią tikinčiųjų bendruomenę. Skirtingos Korano dalys buvo apreikštos skirtingais kontekstais. Nesuprantant šių kontekstų, jos negali būti tinkamai interpretuojamos. Dėl šios priežasties, Korano sūros yra skirstomos į Mekos ir Medinos laikotarpius, kuriuos skiria Migracija, vadinama Hidžra, kai tikintieji ir Pranašas Muhamedas, tebūnie jam taika, pabėgo iš Mekos, ieškodami prieglobsčio Medinoje. Didžioji dalis eilučių, kurias būtų sunku suprasti nežinant jų apreiškimo aplinkybių, buvo paaiškintos šio vertimo išnašose.

Skaitant Koraną, labai svarbu tai daryti su atvira širdimi. Jo turinį reikia vertinti pačio Korano pasaulėjautos kontekste, kuriame požiūris į vertę ir žmogaus vietą pasaulyje gali kardinaliai skirtis nuo to, kurio esame mokomi Vakaruose. Nors žemiškasis gyvenimas Korane nėra užmirštas, jis yra vertinamas pagal visai kitus kriterijus. Koranas nevertina žemiškų pasiekimų. Jis nevertina žmogaus pagal jo turtus ar karjerą. Korane mes, vyrai ir moterys, esame vertinami pagal pamaldumą, moralę ir dievobaimingumą. Todėl kai kurie jame randami dalykai gali pasirodyti esantys keisti. Tačiau į juos pažvelgiant iš Korano pasaulėjautos, jie tampa ne tik priimtini, bet būtini įgyvendinant Korano mokymų tikslą ir auginant visuomenę, kur Dievui, šeimai ir bendruomenei skiriama didžiausia vertė.

Kaip ir visuose vertimuose, atliekant šį, turėjo būti priimtas sprendimas, kiek vertėjas bus ištikimas originalui, jo sakinių struktūrai ir tiesioginiam žodžių vertimui, ir kiek jis bus leidžiantis sau nuo jo atitolti, siekdamas palengvinti skaitytojo darbą. Būti konservatoriškam ar liberaliam yra pirmasis klausimas, su kuriuo susiduria kiekvienas vertėjas. Tačiau šiam klausimui nėra vieno atsakymo, nes abu keliai turi teigiamų ir neigiamų pasekmių. Konservatoriškas vertimas reiškia sunkumą skaitytojui, tačiau yra vertingas darbas ekspertui, norinčiam suprasti gilesnes reikšmes ir kalbos struktūros niuansus. Liberalus vertimas, atvirkščiai, suteikia daug malonesnę patirtį skaitant, bet gali būti mažiau vertingas norinčiam suprasti originalo niuansus.

Šiame vertime imtasi kompromiso: kur galima, laikytasi konservatoriškumo, bet, didžiojoje dalyje, siekiant palengvinti supratimą, vertimas buvo atliktas „liberaliai“. Kitais žodžiais tariant, ten, kur struktūra buvo neatitinkanti lietuvių kalbos normų, ji buvo keičiama, kartais kardinaliai, ir ten, kur originalus žodis buvo vartojamas kita reikšme, vertimas nebuvo atliktas tiesiogiai. Todėl jis nėra pats geriausiais vertimas siekiantiems studijuoti Korano arabų kalbą, bet yra tinkamas norintiems sužinoti bendrąsias Korano tiesas.

Skeptiškesniam skaitytojui čia turėtų iškilti klausimas: pagal ką buvo atlikta tokia Korano reikšmių interpretacija? Iš kur vertėjas gali žinoti, ką tam tikras žodis, pavartotas Korane, reiškia iš tiesų? Atsakant į šį klausimą, privalu susipažinti su Korano aiškinimo tradicija, vadinamą ʿUlūm al-Ḳurān (Korano mokslais). Specializacija Korano moksluose yra privaloma kiekvienam religijos mokovui, norinčiam paaiškinti Korano reikšmes. Šio mokslo metodologija, paremta logikos principais, užkerta kelią neteisingai Korano interpretacijai. Norint paaiškinti Korano eilutę, privaloma griežta seka sekti penkiais etapais, kitaip interpretacija bus laikoma netinkama. Pirmiausia, Koranui paaiškinti naudojamos kitos Korano eilutės, taip jas interpretuojant pačio Korano kontekste. Tada remiamasi Pranašo Muhamedo, tebūnie jam taika, mokymais. Trečia – aiškinant naudojami Pranašo bendražygių, mačiusių kada ir kodėl Korano eilutės buvo apreikštos, paaiškinimai. Galiausiai, Korano aiškintojas gali remtis arabų kalbos principais ir savo asmenine nuomone.

Nors šiuo būdų Koranas yra apsaugotas nuo klaidingų interpretacijų, tai nereiškia, jog visos eilučių reikšmės yra paaiškinamos vienodai. Tarp Korano aiškintojų gali vyrauti kelios nuomonės, kartais papildančios viena kitą, bet kartais ir priešingos. Tačiau skirtumai tarp šių nuomonių nebus kertiniai. Jie bus šalutiniai, nekeičiantys Korano esmės ir jo mokymų. Tuo tarpu, remiantys aiškinimo metodais, bandymai radikaliai perinterpretuoti Koraną bus atmesti.

Šiame vertime buvo remtasi garsiausiais Korano aiškintojų darbais, taip užtikrinant, kad jame perteiktos reikšmės, nors ir ne visada pretenduojančios į absoliučią tiesą, atitiktų tradicinį Korano supratimą. Daugiausia remtasi 11-ojo amžiaus Korano aiškintoju, al-Baghavī, ir jo darbu Maʿālim al-Tanzīl. Taip pat buvo naudoti Ibn Kaşīr (1300–1373 po Kr.) ir al-Ṭabarī (839–923 po Kr.) paaiškinimai bei modernios Korano aiškinimų santraukos al-Mukhtaṣar fī tafsīr al-Ḳurān al-Karīm ir al-Tafsīr al-Muyassar.

Ženkliai remtasi ir Korano vertimais į anglų kalbą: Mustafa Khattab The Clear Quran; M. A. S. AbdelHaleem Oxford World’s Classics: The Quran; Saheeh International; Muhammad Taqi-ud-Din al-Hilali ir Muhammad Muhsin Khan: The Noble Quran; bei pažodiniu Muhammad Mohar Ali vertimu A Word for Word Meaning of the Quran. Taip pat naudota ir Dr. Yasir al-Muways doktorantūros disertacija Ibn Jarīr al-Ṭabarī’s Approach on The Semantics of Literal Association (Almushtarak al-Lafẓī) in The Qur’ān: An Analitical Study. Neužmirštas buvo ir Sigito Gedos Korano vertimas. Platus Gedos žodynas ne kartą padėjo reikšmių perteikimui ir buvo vienas svarbių naujojo vertimo šaltinių. Pakoreguojant kelių eilučių interpretacijas buvo pasinaudota Romo Jakubausko naujausiu vertimu. Galiausiai, prelato prof. Antano Rubšio Senojo Testamento vertimas pasitarnavo verčiant vietovardžius.

Svarbu paminėti, jog Korano originale kai kuriais atvejais įvardžiai yra naudojami gana painiai. Taip siekiama gilesnio apmąstymo iš skaitytojo. Norint palengvinti skaitymą, tokiose vietose įvardžiai buvo pakeisti daiktavardžiais. Kai kur buvo įterpti žodžiai, suprantami iš konteksto arba nurodomi Korano aiškintojų. Šie žodžiai yra atskirti pusiniais laužtiniais skliaustais (˹žodis˺). Viena dažniausiai Korane vartojamų frazių „sakyk; pasakė; sako...“ reguliariai buvo pakeista kitais kalbą išreiškiančiais veiksmažodžiais: „tarė; atsakė; paprašė; meldė...“ Taip pat buvo nuspręsta, sekant Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu, naudoti frazė tikėti į Dievą, o ne tikėti Dievą, nepaisant VLKK sprendimo, kad pirmoji formuluotė yra vengtina.

Apie vertimo metodą

Svarbūs terminai

Septyni dangūs

Ženkli Korano dalis yra skiriama mūsų aplinkai. Mūsų aplinka Korane yra pateikiamas kaip vienas didžiųjų Kūrėjo ženklų: „Iš tiesų, dangų ir žemės sukūrime, dienos ir nakties kaitoje, laivuose, plaukiančiuose jūrose ir taip duodančiuose naudą žmonijai, lietuje, Alacho pasiųstame iš dangaus, gaivinančiame mirusią žemę ir paskleidžiančiame joje įvairius gyvūnus, besikeičiančiuose vėjuose, debesyse, keliaujančiuose tarp dangaus ir žemės – yra ženklai protaujantiems žmonėms!“ [Koranas 2:164]

Vienas mums neįprastų dalykų, perteikiamų Korane aprašant mus supantį pasaulį, kaip matoma aukščiau pateiktoje eilutėje, yra žodžio „dangus“ naudojimas daugiskaita. Pagal Korano kosmologiją, virš mūsų žemės egzistuoja septyni dangūs. Pirmajame danguje yra mėnulis, saulė ir žvaigždės – kitaip tariant, visa mūsų visata. Kiti dangūs yra už mūsų visatos ribų ir tik Dievas žino, kokie jie yra.

Dievo garbinimas

Dievo garbinimo supratimas islame yra ypatingas. Žodžio „garbinimas“ atitikmuo arabų kalboje yra ʿibāda, kuris savo šaknimi dalijasi su žodžiu ʿabd, reiškiantį vergą/tarną. ʿIbāda tiesiogine žodžio prasme yra tarnystės ir paklusimo būsena, o ne tik atskiri garbinimo veiksmai kaip malda ar ėjimas į mečetę. Kai Dievas sako Korane: „Aš sukūriau džinus ir žmones tik tam, kad garbintų Mane“ [Koranas 51:56], tai nereiškia, jog pagrindinis žmogaus tikslas yra atlikti penkias kasdienes maldas. Tai reiškia, kad pagrindinis žmogaus tikslas yra gyventi pripažįstant, jog jis ar ji yra priklausomi nuo savo Kūrėjo, kuriam, dėl tos pačios priežasties, privalu reikšti dėkingumą Jam paklūstant. Žmogus, garbinantis Dievą, atlieka garbinimą ne tik maldoje, bet visuose savo veiksmuose. Net nusišypsojimas kaimynui ar šeimos nario aplankymas šiame kontekste yra suprantami kaip garbinimo veiksmai.

Tikėjimas ir netikėjimas (īmān ir kufr)

Arabų kalbos žodžiai īmān ir kufr yra verčiamai kaip „tikėjimas“ ir „netikėjimas“, tačiau šis vertimas nevisiškai perduoda jų reikšmes. Žodis īman tiesiogine prasme reiškia priimti patikėtą daiktą, o kufr reiškia užkasti sėklą po žeme. Tuo perduodama konotacija, jog tikėjimas nėra aklas manymas, kad kažkas yra tiesa, bet užtikrintos tiesos priėmimas. Taip pat, netikėjimas nėra lygus nemanymui, kad kažkas yra tiesa, bet tam tikros, užtikrintos tiesos, atmetimas/slėpimas. Šiame kontekste, visi žmonės yra „tikintieji“, tik vieni jų tai pripažįsta, o kiti – slepia. Norint bent dalinai perteikti šias konotacijas, vertime žodis muʾmin ir kāfir (tikintysis ir netikintysis) buvo verčiami, kur derėjo pagal sakinio struktūrą, į „tikėjimą priėmusius“ ir „tikėjimą atmetusius“.

Tora ir Evangelija Korane

Kai Korane yra kalbama apie Torą, Evangeliją ar kitus šventraščius, apreikštus Dievo pasiuntiniams, omenyje turima ne šiandien mums žinomi Šventieji Raštai, bet Raštai, kurie buvo tiesiogiai apreikšti pasiuntiniams. Pačiame Korane yra nurodyta, jog šiandien turimi šventraščiai buvo pakeisti žmonių ir tik dalinai atspindi originalus (pvz: 2:75,79; 3:79; 5:13). Musulmonai tiki, jog šiandien mums žinoma Tora ir Evangelija turi bent dalį tiesos, apreikštos iš Dievo, tačiau šiai daliai atpažinti ir patvirtinti reikalingas Koranas: „Mes apreiškėme tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, šį Raštą tiesoje, patvirtinantį ankstesnius Raštus ir kaip galutinę valdžią prieš juos. Tad teisk tarp jų tuo, ką apreiškė Alachas, ir nesek jų troškimais vietoje tiesos, kuri atėjo pas tave.“ [Koranas 5:48]

Stabmeldystė (širk)

Arabų kalboje žodis širk tiesiogine prasme reiškia partnerių priskyrimą. Islamo kontekste, šis žodis išreiškia kažkieno garbinimą kartu su arba vietoj Dievo Kūrėjo, lyg tas daiktas būtų lygus Dievui ar Jo partneris. Akivaizdžiausia širk išraiška yra stabų garbinimas. Tai yra laikoma širk, nes žmogus, besimelsdamas stabams, galvoja, kad tie stabai gali atsakyti į maldas, kai iš tiesų į jas atsako tik Dievas. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta žodį širk versti „stabmeldyste“. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog nei žodis širk, nei „stabas“ neapsiriboja vien pagoniškų dievų garbinimų. Širk apima visus žmogaus veiksmus, kurie turėtų būti skiriami Dievui, bet yra skiriami kažkam kitam. Netgi ateistai, šiame kontekste, yra stabmeldžiai, nes Dievo kūrimą priskiria natūralioms jėgoms ir dėsniams, tokiu būdu pastatydami juos į Dievo vietą. Turint omenyje platesnę „stabo“ reikšmę, išreiškiančią ką nors labai aukštinamo, dievinamo, aklai garbinamo, „stabmeldystė“ tampa labai artima žodžio širk konotacijai. Gamtos jėgos, žmogiški troškimai ir t.t. gali virsti mūsų stabais, kai yra garbinami labiau nei Dievas, taip tapdami Dievo „partneriais“ mūsų gyvenimuose.