74. Užsidengęs

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

1 Tu, kuris užsidengęs ˹savo drabužiais˺!

2 Kilk ir perspėk,

3 ir savo Viešpatį aukštink.

4 Apvalyk savo drabužius

5 ir purvo venk.[1]

[1] Purvas šioje eilutėje reiškia stabus, bet taip pat apima ir amoralų elgesį.

12 kuriam daviau gausybę turto

13 ir vaikų šalimais,

14 ir kuriam padariau gyvenimą lengvą.

15 Tačiau po to jis vis vien trokšta daugiau.

16 Taip! Iš tiesų, jis buvo užsispyręs dėl Mūsų apreiškimų.

17 Aš suteiksiu jam sunkią kančią.

18 Iš tiesų, jis apmąstė ir nusprendė ˹atmesti tiesą˺.

19 Prakeiktas jis, kaip jis nusprendė!

20 Tegul būna prakeiktas jis, kaip jis nusprendė!

21 Tada jis pažvelgė

22 ir paniuręs susiraukė,

23 ir nusigręžė pasipūtęs,

24 tardamas: „Tai tėra senovės burtai.

25 Tai tėra žmogaus žodžiai!“

26 Aš įmesiu jį svilinančion Ugnin!

27 Ir kas tau leis žinoti, kas toji svilinanti Ugnis?

28 Ji neleidžia nei gyventi, nei mirti,

29 degindama žmogaus odą.

30 Virš jos yra devyniolika ˹sargų˺.

31 Mes paskyrėme tik angelus Ugnies saugotojais ir padarėme jų skaičių išbandymu atmetusiems tikėjimą, kad užtikrinti būtų Rašto žmonės, ir kad tikinčiųjų tikėjimas augtų, ir kad nei Rašto žmonės, nei tikintieji neabejotų, ir kad ˹veidmainiai˺, turintys ligą širdyse, bei netikintieji ginčytųsi: „Ko Alachas norėjo šiuo aprašymu?“ Alachas paklaidina, ką panori, ir veda, ką panori. Niekas nežino tavo Viešpaties galių, išskyrus Jį. Tai yra tik priminimas žmonijai.

32 Ne! Prisiekiu mėnuliu

33 ir naktimi, atsitraukiančia,

34 ir rytu, prašvintančiu!

35 Iš tiesų, tai vienas didingiausių dalykų –

36 įspėjimas žmonijai,

37 tiems iš jūsų, kurie jį pirmieji priims arba pasiliks užnugary.

38 Kiekviena siela atsakys už savo veiksmus,

39 išskyrus dešiniuosius žmones,

40 kurie Rojaus soduose klausinės

41 apie nusikaltėlius:

42 „Kas privedė jus prie svilinančios Ugnies?“

43 Jie atsakys: „Mes nebuvome tarp besimeldžiančiųjų,

44 nemaitinome vargstančių,

45 tuščiažodžiavome vieni su kitais

46 ir neigėme Atpildo Dieną,

47 kol neišvengiama ˹mirtis˺ pasiekė mus.“

48 Tarpininkų užtarimas jiems nepadės.

49 Kas jiems yra, kad jie nusigręžia nuo priminimo,

50 lyg išsigandę asilai,

51 bėgantys nuo liūto?

52 Taip! Kiekvienas jų trokšta, kad jam būtų duotas ˹asmeninis˺ raštas, išskleistas ˹prieš jo paties akis˺.

53 Ne! Jie nebijo Ateinančio gyvenimo.

54 Ne! Šis ˹Koranas˺ yra priminimas.

55 Tegul būna dėmesingi jam, kas nori.

56 Tačiau jie galės būti jam dėmesingi tik Alacho valia. Jis yra vertas dievobaimingumo ir turintis teisę atleisti.

7 ir būk kantrus vardan Viešpaties savo.

8 Kai bus papūsta į Trimitą[1] –

6 Nedaryk paslaugos, siekdamas ˹susigrąžinti˺ daugiau,[1]

[1] Čia kalbama apie antrąjį papūtimą į Ragą (žr. 39:68). Nors Korane šis instrumentas vadinamas Ragu (arab. al-Ṣūr), šioje eilutėje jis įvardintas kaip trimitas (arab. al-Nāḳūr).

[1] Nors suteikiant paslaugą dažniausiai tikimasi, kad anksčiau ar vėliau už ją bus atsilyginta, islamas ragina daryti paslaugas nesitikint jokio atlygio.

9 tądien bus sunku,

10 atmetusiems tikėjimą nelengva.

11 ˹Pranaše Muhamedai˺, palik Man tą,[1] kurį Aš Vienas sukūriau,

[1] Ši ir sekančios eilutės kalba apie Valyd ibn Mughyra – didį Pranašo Muhamedo, tebūnie jam taika, priešą, kuris taip pat buvo peikiamas 64:10-16 eilutėse.