70. Pakilimo keliai

Ši Mekos laikotarpio sūra pavadinta „Pakilimo keliais“, kuriais angelai keliauja tarp žemės ir dangų, minimais jos trečioje eilutėje. Joje peikiami stabmeldžiai, išjuokiantys Teismo Dieną ir Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika. Prikėlimo Diena yra patvirtinta ir jos siaubą keliantys įvykiai paminėti. Taip pat sūroje apibūdinami sėkmingi žmonės, kuriems bus suteikti Rojaus sodai.

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

5 Tad būk kantrus, ˹Pranaše Muhamedai˺, kantrybe gražia.

6 Iš tiesų, jie mano tai esant neįmanomu,

7 bet Mes manome tai esant neišvengiamu.

8 Tądien dangus bus kaip išlydytas varis,

9 o kalnai lyg vilnos kuokštai.

10 Joks draugas neklaus apie draugą,

11 ˹nors˺ jie matys vienas kitą. Nusikaltėliai norės išpirkti save nuo bausmės tądien savo vaikais,

12 sutuoktiniais ir broliais,

13 artimaisiais, priglaudusiais juos,

14 ir visais esančiais žemėje, jeigu tai juos išgelbėtų.

15 Ne! Tai įniršusi Ugnis,

16 nuplėšianti odą.

17 Ji pakvies nusigręžusius ir nusisukusius ˹nuo tiesos˺,

18 kaupusius turtą ir jį slėpusius.

19 Iš tiesų, žmonija buvo sukurta nekantria,

20 susikrimtusia, kai ją užklumpa blogis,

21 šykščia, kai ją paliečia gėris –

22 išskyrus besimeldžiančius,

23 pastovius savo maldose,

24 kurių turte įteisinta dalis

25 skirta prašančiam ir nepasiturinčiam,

26 kurie tvirtai tiki Teismo Diena

27 ir bijo savo Viešpaties bausmės,

28 nuo kurios niekas nėra apsaugotas,

29 kurie saugo savo tyrumą,

30 išskyrus nuo sutuoktinių ar ˹vergių˺ jiems priklausančių[1] – dėl jų nėra jiems kaltės,

1 Paprašė prašantysis bausmės,[1] užklupsiančios

[1] Netikintieji reikalavo, kad Dievas jiems nusiųstų bausmę, apie kurią perspėjo Pranašas Muhamedas, tebūnie jam taika.

2 atmetusius tikėjimą – niekas jos nesulaikys –

3 iš Alacho, Viešpaties ˹dangaus˺ pakilimo kelių,

4 kuriais pas Jį pakils angelai ir Dvasia,[1] Dieną penkiasdešimties tūkstančių metų ilgio.[2]

[1] T.y. Angelas Gabrielius.

[2] T.y. Teismo Dieną.

[1] Žr.: 4:3 išnašą b.

31 bet siekiantys daugiau to yra peržengiantys ribas –

32 kurie sergi, kas jiems patikėta, ir savo priesaikas,

33 kurie liudydami yra sąžiningi,

34 kurie saugo savo maldas.

35 Jie bus Rojaus soduose, pagerbti.

36 Tad kas yra su atmetusiais tikėjimą? Kodėl jie skuba pas tave, ˹Pranaše Muhamedai,

37 grupėmis iš dešinės ir kairės, ˹kad išjuoktų tave˺?

38 Ar jie visi tikisi, kad bus priimti į Malonės sodus?

39 Ne! Iš tiesų, jie žino iš ko juos sukūrėme.

40 Prisiekiu Viešpačiu vietų saulėtekio ir saulėlydžio – Mes turime galią

41 juos pakeisti geresniais. Mes negalime būti ˹nuo to˺ sulaikyti.

42 Tad palik juos bereikšmėse kalbose ir žaidimuose, iki ateis Diena, jiems prižadėta –

43 Diena, kai jie išeis iš savo kapų skubomis, lyg skubėdami link stabų,

44 nuleistomis akimis, pažeminimo užgobti. Tai Diena jiems prižadėta.