21. Pranašai

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

23 Jo nebus klausiama apie Savo darbus, bet jų bus klausiama.

24 Ar jie pasirinko kitus dievus vietoj Jo? Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Parodykite savo įrodymus. Štai – ˹Koranas˺, Priminimas esantiems su manimi ir buvusiems anksčiau manęs.“ Dauguma jų nežino tiesos, tad jie nusigręžia.

25 Mums siuntus pasiuntinį anksčiau tavęs visada jam apreikšdavome: „Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Mane, tad garbinkite Mane ˹Vieną˺.“

26 Jie sako: „Maloningasis turi atžalą!“ Išaukštintas Jis! Ne! Jie tėra Jo pagerbti tarnai,[1]

[1]Jėzus, tebūnie jam taika, ir angelai, kurie pagonių religijose buvo laikomi Dievo vaikais, iš tiesų yra Jo tarnai.

27 kurie nekalba anksčiau Jo ir seka Jo nurodymais.

28 Jis žino, kas yra prieš juos ir kas už jų. Jie negali prieš Jį užtarti, išskyrus tuos, kuriuos Jis patvirtina. Jie dreba bijodami Jo.

29 Jei kuris jų tartų: „Aš esu dievas vietoj Jo“, apdovanotume jį Pragaru. Taip Mes atlyginame piktadariams!

30 Ar netikintieji nesupranta, kad dangūs ir žemė buvo viena visuma, kurią atskyrėme? Mes sukūrėme iš vandens kiekvieną gyvą daiktą. Ar jie nepriims tikėjimo?

31 Mes pastatėme tvirtus kalnus žemėje, kad ji nedrebėtų su jais, ir padarėme juose plačius takus, kad jie rastų savo kelią. 32 Mes padarėme dangų apsaugota pastoge, bet jie nusigręžia nuo jo ženklų.

33 Jis sukūrė naktį ir dieną, saulę ir mėnulį – kiekvieną keliaujantį savo orbita.

34 Mes nesuteikėme nemirtingumo jokiam žmogui anksčiau tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, tad jeigu tu mirsi, ar jie bus amžini?

35 Kiekviena siela ragaus mirties. Mes išmėginame jus gėrio ir blogio išbandymu, po to pas Mus būsite sugrąžinti.

36 Kai netikintieji mato tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, jie tyčiojasi: „Ar tai šitas, kalbantis apie jūsų dievus?“ Jie atmeta priminimą apie Maloningąjį.

37 Žmogus buvo sukurtas nekantrus. Neužilgo parodysiu jums Savo ženklus, tad neskubinkite Manęs.

38 Jie klausia: „Kada šis ˹bausmės˺ pažadas ateis, jeigu esate teisūs?“

39 Jei tik netikintieji žinotų, kad laikas ateis, kai jie negalės atitraukti Ugnies nuo savo veidų ir nugarų, kai nebus jiems suteikta pagalba!

40 Taip! Valanda užklups juos netikėtai, palikdama juos apstulbusius. Jie negalės jos atšaukti ir jiems atidėta nebus.

1 Žmonijos teismo laikas artėja, tačiau jie nedėmesingai nusigręžia.

2 Kai juos pasiekia naujas apreiškimas iš jų Viešpaties – jie klausosi jo pašaipiai,

3 abejingomis širdimis. Piktadariai slepia savo pokalbį, ˹slapčia tardami˺: „Ar jis nėra tik žmogus, kaip ir jūs? Ar pasiduosite jo burtams, juos aiškiai matydami?“

4 Pranašas ˹jiems˺ atsakė: „Mano Viešpats žino kiekvieną žodį, ištartą danguje ir žemėje. Jis yra Visa Girdintis, Visa Žinantis.“

5 Bet jie tęsia: „Šis ˹Koranas˺ tėra klaidingų sapnų kratinys! Ne! Jis pramanė jį. Ne! Jis yra poetas! Tegul atneša mums ženklą, panašų į prieš tai buvusių pasiuntinių!“

6 Tačiau anksčiau jų nė viena Mūsų sunaikintų tautų ˹net gavusios ženklą˺ nepriėmė tikėjimo, tad ar jie priims?

7 Ir anksčiau tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, Mūsų siųsti ˹pasiuntiniai˺ buvo tik vyrai, kuriems apreiškėme ˹žinią˺. Jeigu jūs, ˹stabmeldžiai˺, to nežinote, tada klauskite žinančiųjų ˹Raštą˺.

8 Mes nedavėme pasiuntiniams kūnų, kuriems nereikėjo maisto, ir jie nebuvo nemirtingi.

9 Tada išpildėme Savo pažadą jiems, išgelbėdami juos ir tuos, kuriuos norėjome išgelbėti, bet sunaikindami ˹ribų˺ peržengėjus.

10 Išties Mes apreiškėme jums Raštą, kuriame yra jūsų pagerbimas. Ar nesuprasite?

11 Kiek pikta darančių tautų Mes sunaikinome, iškeldami jų vietose kitas!

12 Kai piktadariai pajuto Mūsų bausmę – štai! – jie pradėjo bėgti nuo jos.

13 ˹Jiems buvo tarta˺: „Nebėkite! Grįžkite į savo namus ir prabangą, kuria mėgavotės – galbūt jūsų bus paklausta.“

14 Jie sušuko: „Vargas mums! Iš tiesų, mes buvome piktadariai.“

15 Jų šauksmas tęsėsi iki tol, kol padarėme juos lyg sudegintas ražienas.

16 Mes nesukūrėme dangaus ir žemės bei visko, kas tarp jų, žaidimui.

17 Jei norėtume Sau pramogų,[1] rastume jas pas Save – jeigu tuo užsiimtume.

[1] Anot Korano aiškintojų, pramogos šioje eilutėje reiškia žmonos ar vaiko turėjimą.

[1] Tai, kad žemė ir dangus yra stabilūs ir veikiantys pagal griežtus fizikos dėsnius, įrodo, kad jie buvo sukurti Vieno Dievo Kūrėjo. Jeigu būtų keli dievai kūrėjai, kurie gali viską, vienas jų panorėtų, kad kūrinija būtų vienokia, o kitas, taip pat išreikšdamas savo visagališkumą, padarytų ją kitokia, todėl stabilus pasaulis negalėtų egzistuoti. Apie tai užsiminta ir 23:91 Korano eilutėje.

18 Taip! Mes metame tiesą į melą, sunaikindami jį, tad melas išnyksta. Vargas jums, ką jūs teigiate ˹apie Alachą˺!

19 Jam priklauso visa, kas danguose ir žemėje. ˹Angelai˺, artimiausi Jam, nėra tiek išdidūs, kad negarbintu Jo, ir dėl Jo garbinimo nepavargsta.

20 Jie šlovina Jį naktį ir dieną, nepaliaudami.

21 Ar jie parinko sau dievus iš žemės, kurie gali prikelti mirusius?

22 Jeigu danguose ir žemėje būtų kitų dievų greta Alacho, dangūs ir žemė tikrai sugriūtų.[1] Išaukštintas Alachas, Sosto Viešpats, virš to, ką jie teigia!

45 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Aš perspėju jus su apreiškimu.“ Tačiau kurti negali girdėti kvietimo, kai jie yra įspėjami.

46 Jeigu juos paliestų vos dvelktelėjimas tavo Viešpaties bausmės, jie tartų: „Vargas mums! Iš tiesų, mes buvome piktadariai.“

47 Mes nustatysime teisingumo svarstykles Prikėlimo Dieną, tad nė viena siela nebus nuskriausta nė kiek. Net jeigu kas bus garstyčios grūdelio svorio – Mes pristatysime tai. Mūsų užtenka apskaičiavimui.

48 Išties Mes suteikėme Mozei ir Aaronui gebėjimą atskirti ˹tiesą nuo melo˺ – šviesą ir priminimą dievobaimingiesiems,

49 kurie bijo savo Viešpaties nematomo ir yra susirūpinę dėl Valandos.

50 Šis ˹Koranas˺ yra palaimintas Priminimas Mūsų apreikštas. Ar tada jį neigsite?

51 Išties prieš tai Mes suteikėme Abraomui teisingą vedimą ir buvome gerai žinantys apie jį,

52 kai jis tarė savo tėvui ir tautai: „Kas yra šios statulos, kurioms esate atsidavę?“

53 Jie atsakė: „Mes matėme savo protėvius garbinančius jas.“

54 Jis tarė: „Išties jūs ir jūsų protėviai yra aiškiai nuklydę.“

55 Jie paklausė: „Ar atėjai pas mus su tiesa, ar tik juokauji?“

56 Jis atsakė: „Taip! Jūsų Viešpats yra Viešpats dangų ir žemės, sutvėręs juos abu. Aš liudiju tai.“

57 ˹Abraomas tarė sau˺: „Prisiekiu Alachu! Aš parengsiu planą prieš jūsų stabus jums nusigręžus ir iškeliavus.“

58 Tad jis sudaužė juos į gabalus, išskyrus didžiausią jų, kad ˹stabmeldžiai˺ galėtų į jį kreiptis.

59 Jie tarė: „Kas drįso tai padaryti mūsų dievams? Iš tiesų, jis yra piktadarys!“

60 Kai kurie pasakė: „Mes girdėjome jaunuolį, vardu Abraomas, kalbantį ˹pikta˺ apie juos.“

61 Jie tarė: „Atveskite jį priešais žmonių akis, kad jie galėtų paliudyti ˹jo teismą˺.“

62 Jie paklausė: „Ar tai padarei mūsų dievams, Abraomai?“

63 Jis atsakė: „Ne! Šitas, didžiausias iš jų, tai padarė! Klauskite jų, jeigu jie gali kalbėti!“

64 Jie atsigręžė vieni į kitus, tardami: „Iš tiesų, jūs patys esate piktadariai!“

65 ˹Tad jiems pralaimėjus ginčą˺, jie suglumo ˹ir tarė˺: „Tu juk žinai, kad jie nekalba.“

66 Jis atsakė: „Nejau tada garbinate vietoj Alacho tai, kas nesuteikia jums naudos nė kiek ir negali jums pakenkti?

67 Gėda jums ir tiems, kuriuos garbinate vietoj Alacho. Ar nesusimąstysite?“

68 Jie nusprendė: „Sudeginkite jį, atkeršydami už savo dievus, jeigu imsitės veiksmo.“

69 Tačiau Mes tarėme: „Ugnie! Būk vėsi ir saugi Abraomui.“

70 Jie troško jam pakenkti, bet Mes padarėme juos didžiausiais pralaimėtojais.

71 Mes išgelbėjome Abraomą kartu su Lotu, perkeldami juos į palaimintą žemę visiems žmonėms. 72 Mes padovanojome jam Izaoką ir Jokūbą – papildoma malone, ir padarėme juos teisuoliais.

73 Mes padarėme juos lyderiais, vedančiais Mūsų nurodymu, ir įkvėpėme juos daryti gera, atlikti maldą ir duoti išmaldos mokestį. Jie buvo garbinantys Mus.

74 Lotui davėme išmintį ir žinias, ir išgelbėjome jį nuo tautos, įnikusios į gėdingus veiksmus. Iš tiesų, jie buvo pikti ir maištaujantys. 75 Mes priėmėme jį Savo malonėn, nes jis buvo teisuolis.

76 Kai Nojus šaukėsi Mūsų anksčiau, Mes atsakėme jam ir išgelbėjome jo šeimą nuo didžios nelaimės.

77 Mes padėjome jam prieš žmones, neigusius Mūsų ženklus. Iš tiesų, jie buvo žmonės pikti, tad paskandinome juos visus.

78 ˹Atminkite˺ Dovydą ir Saliamoną, kai jie priėmė sprendimą dėl javų lauko, kurį žmonių avys nusiaubė ˹nakties metu˺. Mes buvome liudininkai jų sprendimo.

79 Mes davėme ˹geresnį˺ supratimą Saliamonui ir davėme jiems abiem išmintį ir žinias. Mes liepėme kalnams bei paukščiams kartu su Dovydu aukštinti Mus. Mes padarėme tai.

80 Mes išmokėme jį gaminti šarvus, kad apsisaugotumėte kovoje. Ar būsite tada dėkingi?

81 O Saliamonui davėme galią valdyti vėją, pučiantį smarkiai į žemę, kurią palaiminome, pagal jo nurodymą – Mes žinome viską –

82 ir padarėme ˹jam paklusnius˺ džinus, kurie nardė, ˹kad surinktų perlus˺, bei atliko užduotis kitas. Mes saugojome juos.

41 Išties pasiuntiniai buvo išjuokti anksčiau tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, bet juos išjuokiantieji buvo apsupti tuo, iš ko šaipėsi.

42 Sakyk: „Kas apsaugos jus naktį ar dieną nuo Maloningojo?“ Bet jie vis vien nusigręžia nuo savo Viešpaties atminimo.

43 Ar jie turi dievus vietoj Mūsų, apsaugančius juos? Jie negali padėti net patys sau ir nebus jie apsaugoti nuo Mūsų.

44 Mes leidome šiems ˹Mekos stabmeldžiams˺ ir jų protėviams mėgautis gyvenimu ilgą laiką. Bet nejau jie nemato, kaip sumažiname jiems priklausančią žemę, vis nurėždami ją iš kraštų?[1] Ar jie bus tada nugalėtojai?

[1] Netikinčiųjų žemės buvo sumažinamos didėjant aplink juos gyvenančių tikinčiųjų skaičiui.

83 Kai Jobas šaukėsi savo Viešpaties: „Iš tiesų, mane užklupo nelaimė, o Tu esi Maloningiausias iš maloningųjų!“

84 Mes atsakėme į jo maldą ir atitraukėme jo nelaimę, grąžindami jam šeimą, dvigubai didesnę, kaip malonę iš Mūsų ir pamoką Savo tarnams.

85 Ir ˹atmink˺ Izmaelį, Enochą ir Zulkiflą. Jie visi buvo kantrūs.

86 Mes priėmėme juos Savo malonėn. Iš tiesų, jie buvo teisuoliai.

87 Ir ˹atmink˺, kai banginio žmogus pasišalino pykdamas, manydamas, kad jo nenubausime.[1] Po to jis sušuko tamsumoje: „Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Tave, išaukštintas Tu esi. Iš tiesų, buvau piktadarys.“

[1] Ši eilutė kalba apie pranašą Jὸną, tebūnie jam taika, kuris buvo prarytas banginio (žr. 37:140–148). Jis ilgą laiką kvietė savo tautą priimti tiesą ir jautė, kad Dievo bausmė artėja. Supykęs, Jὸna nusprendė juos palikti be Dievo įsakymo. Tačiau jam išvykus, jo tauta nusprendė priimti tikėjimą (žr. 10:98).

88 Tad Mes atsakėme į jo maldą ir išgelbėjome jį iš sielvarto. Taip Mes išgelbstime tikinčiuosius.

89 Ir ˹atmink˺ Zacharijų, kai jis ėmė šaukti savo Viešpaties: „Mano Viešpatie! Nepalik manęs be palikuonių, nors esi Paveldėtojas Geriausias.“

90 Mes atsakėme į jo maldą ir davėme jam Joną, padarydami jo žmoną vaisinga. Iš tiesų, jie varžydavosi darydami gera ir melsdavo Mus vildamiesi ir su baime, su nuolankumu prieš Mus.

91 Ir ˹atmink˺ tą, kuri saugojo savo skaistumą, tad įkvėpėme į ją iš Savo Dvasios[1], padarydami ją ir jos sūnų ženklu visiems žmonėms.

[1] Gogas ir Magogas, pasileidęs naikinti visus sutiktus žmones, yra vienas paskutiniųjų Teismo Dienos ženklų.

97 priartindami Teisų Pažadą, atmetusių tikėjimą akys spoksos išgąstyje, ˹jiems tariant˺: „Vargas mums! Mes buvome tam nedėmesingi. Taip! Mes buvome piktadariai.“

98 Iš tiesų, jūs ir tai, ką garbinote vietoj Alacho, bus kuras Pragarui. Jums visiems lemta žengti į jį.[1]

[1] Visos garbintos būtybės, kurios sutiko su jų garbinimu, bus taip pat nubaustos Pragaro Ugnimi. Tačiau sudievintiems angelams ir pranašams, bei visiems kitiems, kurie nekvietė jų garbinti, šis likimas negalioja.

99 Jeigu jie būtų buvę tikri dievai, nebūtų žengę į jį. Tačiau jie visi bus jame amžinai.

100 Jie dūsaus jame ir negalės girdėti.

101 Iš tiesų, tie, kuriems nulėmėme geriausią atlygį, bus laikomi toli nuo Pragaro,

102 negirdėdami nė menkiausio šnabždesio iš jo. Jie mėgausis tuo, ko trokšta jų sielos, amžinai.

103 Neliūdins jų siaubas ˹tos Dienos˺ ir angelai pasveikins juos: „Tai Diena, kuri buvo jums prižadėta!“

104 Tądien suvyniosime dangų lyg rankraštį. Kaip sukūrėme pirmąjį kartą, taip pakartosime ˹kūrimą˺. Tai Mūsų pažadas duotas. Iš tiesų, Mes jį išpildysime.

105 Išties Mes užrašėme ankstesniuose Raštuose paminėję tai ˹Lentelėje Sergimoje˺: [1] „Žemę paveldės Mano teisuoliai tarnai.“

[1] Arab. al-Lauch al-Machfūẓ. Tai Lentelė danguje, kurioje surašyti visi pasaulio praeities, dabarties ir ateities įvykiai.

106 Iš tiesų, šis ˹Koranas˺ yra pranešimas Alacho tarnams.

107 Mes siuntėme tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, tik kaip malonę žmonijai.

108 Sakyk: „Man buvo apreikšta, kad jūsų Dievas yra Vienatinis Dievas. Ar tada paklusite?“

109 Jeigu jie nusigręžia, sakyk: „Aš perspėjau jus visus vienodai. Aš nežinau, toli ar arti yra jums pažadėta ˹bausmė˺.

110 Iš tiesų, Alachas žino, ką sakote atvirai ir ką slepiate.

111 Aš nežinau, ˹bausmės atidėjimas˺ gali būti išbandymas jums ir pasimėgavimas trumpam.“

112 ˹Galiausiai, Pranašas˺ tarė: „Mano Viešpatie! Teisk ˹tarp mūsų˺ teisingai. Mūsų Viešpats yra Maloningas, Kurio pagalbos siekiama nuo to, ką skelbiate!“

[1] T. y. Angelo Gabrieliaus.

92 Iš tiesų, ši religija jūsų yra viena religija ir Aš esu jūsų Viešpats, tad garbinkite Mane ˹Vieną˺!

93 Tačiau žmonės susiskirstė į sektas. Pas Mus jie bus sugrąžinti.

94 ˹Atlygis˺ už darbus nebus paneigtas darančiam gera ir priėmusiam tikėjimą. Iš tiesų, Mes juos užrašome.

95 Jokia Mūsų sunaikinta tauta negali sugrįžti atgal,

96 o kai Gogas ir Magogas pasileis ir leisis iš kiekvienos aukštumos,[1]